PIEŠINYS IR
AKVARELĖ Buvau
pamėgęs akvarelę lieti vasarą, kai netapydavau didelių
daugiafigūrinių kompozicijų.
Akvarelė buvo mano poilsis. Ji prašviesindavo paletę, mokė
virtuoziškumo. Jeigu pasisekdavo - reiškia gimė dar viena novelė
apie gamtą, žmogų. Kitą
kartą gražus motyvas taip sužavėdavo, kad tuomet norėjosi tik
vieno,- sustabdžius šią akimirką, kuo
greičiau ją įamžinti.
Tuomet užsimiršti apie visokią meistrystę ir virtuoziškumą,
netgi apie chrestomatinį akvarelės skaidrumą (pradedi tirštai
teplioti), bet dirbi kaip išprotėjęs- užvaldytas priešais
matomų spalvų skambumo, užkerėtas išrinkto motyvo nuotaikos ir
kompozicinio ritmo. Akvarelę
suradau „iš kito galo“ – pradžioje
rašiau straipsnius apie ją, o tik vėliau pabandžiau pats to imtis.
Kaip nekeista, bet pradėjau dėstyti akvarelės kursą tada,
kai pats dar mažai praktikavau šią techniką. Tereikėjo
pabaigti su teorine dalimi -
publikuotis straipsniuose ir reikštis pedagoginėje veikloje ir
tada iškart ėmiau pats kurti akvarelę. Dabar,
kai man 91-eri, aš dažnai piešiu ar
lieju akvarelę žiemos metu, savo studijoje. Drobę, kartoną
pakeitė popieriaus lapas, kuris padiktavo ir kuklesnį formatą
ir specifinį meninį sprendimą. Žaviuosi
senomis freskomis, dažnai jų įkvėptas perfrazuoju savaip
jų meninį pasaulį. Bandau jas prijaukinti, pagyvinti mano
vaizduotės pasaulyje. Atsiranda amžinos temos – moters veido grožis,
motinos ir vaiko meilė, močiutės ir vaikaitės ryšys, vyro
ir moters aistra, džiaugsmas, liūdesys, tyla, ilgesys... Pagal
šias (ir kitas) temas atitinkamai juda ir ranka su spalvotu pieštuku,
flomasteriu, tušu, anglimi, akvarelės teptuku... Plačiai,
lėtai ir greitai, aštriais
kampais, susuktom linijom, barokiniais išraitimais arba asketiškai taupiai. Kartais
ateina noras paskęsti smulkmenose, detalėse. Kitą kartą
norisi patoso, net žesto, kartais riksmo... Parodos autorius
Augustinas Savickas |
