PASTABOS Dirbtuvė Trakuose didelė ir
šviesi. Pro langą matau žaliai nudažytą medinį namą,
simpatišką lapuočių peizažą. Dažnai per dangaus
mėlynę praplaukia romantiški didžiuliai oro balionai, praskrenda
žuvėdros. Tylu
čia, galiu ramiai tapyti. Mano
paveikslai: „SODE TARP BALKŠVŲ
GĖLIŲ“, „MĖLYNAKĖ“, „MOTERIS IR MĖNULIS“, „DVI
MOTERYS IR SODAS RUDENĮ“... 1999
metais, kai Šiuolaikinio meno centre veikė tapybos paroda, dedikuota
mano 80 – mečiui, rašiau: „Mano paveikslai –
apie kaimo idiliją, apie vakaro ir ankstyvojo ryto poeziją. Apie
močiutės meilę vaikaičiams. Apie jaunųjų
žmonių meilę vienas kitam. Apie mergaitę ir gėles. Tai
giesmė spalvomis saulei ir žmonėms.“ Tematika nepasikeitė, gal
formatas kiek sumažėjo. Jeigu
dailininkas kas keleri metai keičia savo meninį braižą,
pasirodo vis kitokiu „pavidalu“, vadinasi, jis nesugeba susikoncentruoti,
galvoja tik apie išraiškos priemones, o ne apie pamėgtą temą,
idėją, kurią norėtų įprasminti ir plėtoti.
Man regis, jeigu nori surasti savo kelią, turi juo tikėti. Turi
dirbti. Esu
parašęs daugybę straipsnių, nemaža knygų; analizuoju savo
ir kitų kūrybą. Man atrodo, kad, žiūrėdamas į
kitų paveikslus, juos nagrinėdamas, matydamas jų teigiamus ir
neigiamus bruožus, neretai pamatai savo paties klaidas ir kartais sugebi jas
ištaisyti. Apskritai bendravimas su žymiais meistrais teikia didelį
estetinį pasitenkinimą. Picasso
norėjo prisiliesti prie Velaskezo. Vienas
genijus panoro suprasti kitą genijų. Picasso pasirinko savo
tėvynainio Velaskezo „MENINAS“. Picasso
nesigaili elegantiško teptuko skrydžio efekto. Lėtą valsą, Mocerto melodiją, paverčia padūkusiu
fokstrotu. Bet gryna duona visad skaniausia. Aš mėgstu gryną
tapybos duoną. Augustinas Savickas |
