Trys žvilgsniai Šioje
parodoje pristatoma trijų autorių – Aldonos Dobrovolskienės,
Rūtos Montvilienės ir Dainoros Remeikytės
kūryba. Visos trys
menininkės – ryškios individualybės, tačiau jas daug kas
vienija - pasirinkta tapybinė išraiška, kai kuriais atvejais –
panašūs peizažiniai, architektūros
motyvai. Taip pat ir jų kūrybinio kelio, dailės mokymosi
„stotelė“ – Savicko paveikslų galerijos mokykla, vėlesnė,
savarankiška kūryba, įvairūs tapybos plenerai. Kaip
žinia, šioje mokykloje mokosi žmonės, jau turintys profesijas, neretai –
solidžią darbinę patirtį. Jie ateina į mokyklą
vedami įvairių tikslų – praplėsti akiratį,
įgyti profesionalių meninės kūrybos
įgūdžių. Parodoje pristatomos autorės, jų
kūryba, organizacinė veikla kaip tik ir yra gražus pavyzdys,
įrodantis, kad mokyklos atmosfera, dėstytojų perteikiamos
žinios tampa atspirties tašku savarankiškai kūrybai, skatina ir toliau
kurti, domėtis daile. Juolab – visos trys parodoje pristatomos
menininkės liko tikros galerijos bičiulės, lankančios
parodų atidarymus, dalyvaujančios mokyklos vasaros pleneruose. Aldona Dobrovolskienė
– pirmosios mokyklos laidos absolventė. Profesionali filologė,
anglų kalbos specialistė tapo ne vienerius metus, dalyvauja
įvairiose kūrybinėse stovyklose su žinomais Lietuvos
tapytojais. Sprendžiant iš ryškiaspalvių, monumentalių A. Dobrovolskienės drobių ir iš pačios
menininkės minčių, tapyba ją yra kaip reikiant
apžavėjusi... „Žvelgdama į grunto švara tviskančią
drobę, visada mėgaujuosi malonumo nuosavybe pirmuoju potėpiu
sutrikdyti ir keisti tą baltąją rimtį“, sako Aldona.
Vadinasi, tapytoja jau seniai gardžiuojasi nebe „išmoktais“ dalykais,
atliktomis užduotimis, bet pačiu kūrybos procesu, naujais,
savarankiškais atradimais. Dainora
Remeikytė, pagal profesiją - teisininkė.
Tačiau, vėlgi - jos kūriniai ir mintys apie tapybą
liudija, kad menininkė jautriai, subtiliai, nebe mėgėjo, o
profesionalo akimi stebi gamtą, mus supančią tikrovę.
Tarp D. Remeikytės kūrinių dominuoja peizažai,
architektūriniai motyvai, dažniausiai, skendinys
vešlios gamtos apsuptyje. Panašu, kad realybė čia tampa ne tiek
kūrybos tikslu, kiek atspirties tašku asmeniniams išgyvenimams, dvasios
būsenai, nuotaikai išreikšti. „Nelengvai atsispirdama tobulam gamtos
vaizdui, tapydama peizažus siekiau, naudodamasi tobulomis gamtos formomis
kurti realybę, … kuri kartais
virsta - subjektyvių jausmų, emocijų, nuotaikų išjauta“, sako autorė. Parodoje
pristatomi Rūtos Montvilienės kūriniai labai skirtingi – tai
ir gamtos studijomis paremti motyvai, ir visai kitokios, dekoratyvios,
poetiškos kompozicijos, kuriose juntamas autorės polinkis į
fantastinius, pasakiškus vaizdinius. R. Montvilienė – filologė,
anglų kalbos specialistė. Autorė taip pat yra baigusi ir
verslo studijas. Įvairialypius kūrybos posūkius, ieškojimų
ir atradimų džiaugsmą taikliai nusako pačios menininkės
žodžiai: „tapyba man – nuotykis. Kai atsistoju prie drobės su teptuku
rankoje, kartoju sau: tai mano pasaulis, galiu jame daryti ką noriu“... Verta
dėmesio ir parodos autorių kultūrinė, organizacinė
veikla. R. Montvilienė su bendraminčiais 2007 m.
įkūrė tapybos grupę „Devyni vėjai“, ji yra
grupės subūrimo idėjos ir pavadinimo autorė. A. Dobrovolskienė – kūrybinio susivienijimo „Atviroji erdvė“ vadovė, tęstinių
projektų, suburiančių tapytojus Mingės
kaime, sumanytoja ir organizatorė. Džiugu, kad šios kūrybingos ir
veiklios moterys randa laiko ne tik saviraiškai, bet ir kuria erdves,
vienijančias skirtingus kūrėjus, taip pat imasi ir labdaringos
veiklos, dalindamos savo žinias ir patirtį kitiems. Menotyrininkė
Kristina Stančienė |
