Vaizduotės
ritualai Apie skulptorių, tapytoją
Tadą Gutauską ir jo kūrybą šiomis dienomis netyla kalbos:
ką tik prie jo naujosios skulptūros „Laisvės kelias“
iškilmingai paminėtos Baltijos kelio 21 – osios
metinės. Šiandien menininkas kviečia žiūrovus susipažinti su
visa naujausių savo
kūrinių kolekcija. Parodoje „Polichrominės
skulptūros“, greta tapybos darbų, eksponuojamos devynios T.Gutausko
skulptūros, sukurtos 2010 metais. Beje, ir viešosioms
sostinės erdvėms skirtoje originalioje skulptūroje, ir
kameriniuose, „interjeriniuose“ darbuose, kurie
pristatomi Savicko paveikslų galerijoje, matome būtent spalvotą
skulptūrą. Tačiau, pasak paties menininko, tai grynas
sutapimas. Pirmuoju atveju tokį sumanymą lėmė pati
projekto tema, valstybingumo simboliai, kuriuos reikėjo aiškiai ir
originaliai įprasminti. Antruoju – spalvoti skulptūrų
paviršiai nebuvo savitikslis formos dekoravimas. Paprastos, grubokos,
archajiškos kūrinių formos ir polichromija darniai papildo viena
kitą, suteikdamos šiems savito skambesio, leidžiančio atpažinti
gerokai pakitusią, tačiau vis tik labai „gutauskišką“
išraišką. Ryškiaspalvę, dekoratyvią,
ornamentais, magiškais ženklais ir simboliais mirgančią T.Gutausko
tapybą daugelis gerai žinome. Šįkart menininko pamėgti tapybos
motyvai, stilistika įgavo naują skambesį. Iš dvimatės
paveikslo plokštumos ji tarsi persikelia į trimačių objektų
pasaulį. Taip atsiranda įtampa tarp formos ir erdvės, o T.
Gutausko skulptūrose itin svarbus ir koloritas, paviršiaus
tekstūros ir jų žaismas. Skulptūra ir tapyba menininko
kūryboje akivaizdžiai koegzistuoja. Jo tapyboje gausu grafinių ar
net „skulptūrinių“ elementų, kompoziciją paprastai sudaro
aiškiai apibrėžtų formų sąveika ir ritmas. Tuo tarpu
naujosiose skulptūrose spalviniai santykiai, grafiška linija, ornamento
žaismas taip pat nepaprastai svarbus. Žvelgdami į šiuos du menininko
kūrybos būdus, tikrai pastebėtume ir tiesioginių
replikų, sąsajų. Štai, kad ir aitri geltona, kuri „keliauja“
iš vienos drobės į kitą, nuspalvina ir skulptūrų
paviršius. Arba – kontūras, energinga linija, apibrėžianti atskiras
kompozicijos detales ar jas „įrėminanti“, ženklina ir
skulptūras... Pirmas įspūdis, žvelgiant
į naująsias T.Gutausko skulptūras – atrodo, kad nevalingai
atsidūrei kažkokių magiškų, galbūt net ritualinių
figūrų apsuptyje. Tada ima kirbėti daugiau klausimų:
kokių epochų, kokių kultūrų stabai atgimė
menininko vaizduotėje ir materializavosi keraminių,
ekspresyvių skulptūrinių objektų pavidalu, ar tai
konkreti užuomina apie žinomus kūrinius, galbūt – apie archajiškus
tikėjimus ir jų simboliką... Atsakymai peršasi labiau įsigilinus į kūrinių
išraišką. Beveik visos parodoje
eksponuojamos skulptūros – aiškiai antropomorfiškų
formų. Jose įžiūrime redukuotą, apibendrintą,
menininko sąmoningai „suprimityvintą“ žmogaus figūros
siluetą, dažniausiai – frontalų,
statišką. O jų sugestijuojamos prasmės neabejotinai veda mus
senųjų kultūrų, tolimų, egzotiškų kraštų
ir jų meno link... Kai kurios keraminės stovylos
iš tolo primena šiurpokas Šiaurės tautų šamanų kaukes, kitos –
slavų folkloro motyvus, Pietų Amerikos indėnų
kultūras, net krikščioniškųjų religijų šventikų
apdarus... Čia tolydžio pakvimpa tai spalvinga
Indijos egzotika, tai Afrikos kaitra ir paslaptingais seniausių jos
genčių ritualais... Keleto skulptūrų dekore matyti ne tik
abstrakčių formų žaismas, bet ir vos juntamos peizažo, realybės
užuominos. Atrodytų, galbūt čia slypi tas išganingasis
siūlo galas, kuris atves prie kūrinio pirmavaizdžio,
įkvėpimo šaltinio? Tačiau, kaip taisyklė, vos pagautas
trapus asociacijų voratinklis čia pat nutrūksta, suyra, ir
tenka ieškoti kito, galbūt – visai priešingo skulptūros
prasmės „išrišimo“... Susižavėjimas archajiškomis
kultūromis ir jų menu – ne naujas reiškinys dailės istorijoje.
Puikiai žinome, kad XX a. pradžios novatoriškus
meninius judėjimus įkvėpė ir egzotiškieji Afrikos,
Okeanijos tautų dirbiniai, spalvingieji Tolimųjų Rytų
raižiniai. Tačiau naujuosiuose T.Gutausko kūriniuose, nors
tokių motyvų ir gausu, jie stipriai pakitę ir dažniausiai
nesileidžia dešifruojami. Pats menininkas teigia, kad šios skulptūros –
grynas jo vaizduotės vaisius, kuriuose
nesiekta jokių akivaizdžių parafrazių, nuorodų -
nei išraiškos, nei prasmės požiūriu. Taigi, T.Gutauskas šiuo atveju
elgiasi kaip klasikinis modernistas – eksploatuoja individualią (auto)mitologiją,
vaizdinius, fenomenus, kurių, prieštaraudamas konceptualios kūrybos
logikai, neketina verbalizuoti, pajungti tam tikrai
idėjai. Menininko valia, jie turi gyventi „patys sau“, bylodami mums
savąsias prames ne tik turiniu, bet ir savita forma (ko gero, formos
aspektas šiuo atveju tampa net svarbesnis...). Užsiminus apie modernizmo meninės
išraiškos strategijas, pravartu atsigręžti ir į pačią
skulptūros istoriją. Juolab, ji rūpi ir T.Gutauskui.
Lakoniškas, neįpareigojantis šios parodos pavadinimas – tarsi subtilus
priminimas, kad skulptūrą dažnai įsivaizduojame kiek siaurai.
Mažiau išprususiam žmogui šis terminas galbūt asocijuosis su klasikiniu,
realistiniu paminklu miesto aikštėje, nuo laiko apsitraukusiu žalsva
patina... Specialistui – su konceptualiu, abstrakčiu, kitaip tariant –
„šiuolaikiniu“ meno kūriniu iš akmens, betono, metalo, etc. Tuo tarpu
skulptūros šaknys, ištakos – tai būtent spalvota, arba polichrominė skulptūra. Prisminkime
kad ir Senovės Egipto, ar Senovės graikų meną. Daugelio
pasaulio tautų „liaudiškosios“, arba
primityviosios skulptūros, sakraliniai dirbiniai, namų apyvokos
reikmenys – taip pat padengti spalvotu dažu. Visais minėtais atvejais
polichromijos naudojimas prasmingas, turintis savąją logiką,
kurią lėmė funkcionalumas, apeiginis, sakralinis pobūdis,
simbolika ir t.t. T.Gutausko skulptūros taip pat nestokoja vizionieriškos, tačiau tvirtos logikos – pradedant
kūrinių formomis, baigiant jų paviršiaus polichromija. Taigi, ši paroda – puiki proga pamatyti dar
vieną T. Gutausko kūrybos
pusę. Tai skulptūros, kurios kviečia panirti į archajiškas
vizijas arba – į menininko vaizduotėje gimusius ritualus... Menotyrininkė
Kristina Stančienė |
