Šilti buvimo pėdsakai „Apie žmogų“ – tai pirmoji tapytojos
Natalijos Janekinos personalinė paroda,
surengta Vilniuje. Jauna tapytoja, kilusi iš Karaliaučiaus, nuo 2006
metų gyvena ir kuria Lietuvoje.
Natalija Janekina yra surengusi tris
personalines parodas Kaune, dalyvavusi
įvairiuose Lietuvoje rengiamuose tapybos pleneruose, grupinėse
tapybos ekspozicijose. Natalijos Janekinos
tapyboje aiškiai išsiskiria du tradiciniai vaizduojamosios dailės žanrai
– tai portretas ir natiurmortas.
Enciklopedinis natiurmorto apibrėžimas byloja, kad jame dažniausiai vaizduojami negyvi
daiktai – nuskinti vaisiai,
gėlės, medžioklės ar kitokios žmogaus veiklos atributai.
Kartais – žmonių figūros, gyvi vabzdžiai, paukščiai,
žvėrys, kurie papildo pagrindinį kūrinio motyvą. Dailininkas
specialiai komponuoja daiktus, ryškina jų struktūrą, erdvinius
tarpusavio santykius, siekiamas spalvų, tonų bei šviesšešėlių darnumo. Žvelgiant į
Natalijos natiurmortines kompozicijas, prie šio
apibrėžimo reikėtų pridėti, kad menininkė savo
kūriniuose vaizduodama „negyvąją gamtą“, juose itin
jautriai fiksuoja žmogaus buvimo pėdsakus. Čia niekur neaptiksime
konkrečios figūros, personažo. Tapytojos paveiksluose apie
žmogų prabyla paprasti daiktai, banalūs buities artefaktai. Daiktai
jos kompozicijose spinduliuoja
jaukią žmogiškų santykių šilumos aurą. Menininkei tai
pavyksta nesiimant jokių
įmantrių komponavimo būdų, tapysenos
efektų, kurie suteiktų kūriniams ypatingo išskirtinumo,
įmantrumo. N. Janekinos
natiurmortuose dažnai dominuoja horizontali kompozicijos linija, kurioje
grupuojami paveikslo elementai – stalas, kėdės, lėkštės,
taurės, vešlios puokštės, tarsi laukiantys kažkur netoliese
esančių svečių ar šeimininkų… N. Janekina,
pasitelkdama fragmentišką, „atvirą“ komponavimo
būdą, regis, kalba apie
trumpam sustabdytą paprastą, jaukią būties akimirką.
Tačiau menininkė banaliems, kasdieniams daiktams suteikia
dvasingumo, juos antropomorfizuoja. Štai kad ir jos
itin mėgstamas kėdės motyvas – kiekviena kėdė
paveiksle turi savo charakterį, formą, skiriasi jų dydžiai.
Tokiu būdu pasiekiama ne tik banguojančios, judrios formų
slinkties, bet daiktai virsta savotiškais žmogaus gyvenimo liudininkais,
nebyliais paslapčių saugotojais. Atrodo, jei įsižiūrėsime
į juos įdėmiau, pajusime būtent tos jaukios, neskubrios
popietės, apsnūdusio vakaro ar ankstyvo rytmečio
nuotaiką, išgirsime, apie ką kalbėjosi prie stalo
įsitaisę nematomieji kūrinio istorijos personažai… Žinoma, paveikslų paveikumo, nuotaikingumo tapytojai pavyksta pasiekti ne tik
komponavimo pagalba. Dvasingą, šiltą, svajingą
kompozicijų nuotaiką pabrėžia turtingų pilkšvų,
sidabrinių, melsvų atspalvių paletė, praturtinta
ugningais geltonio, oranžo blyksniais. N. Janekina mėgsta iš lėto „auginti“ savo
drobių faktūras – padengusi būsimos kompozicijos paviršių
šiltais atspalviais, ant šio pagrindo imasi tapyti pagrindinį
kompozicijos motyvą. Tačiau paveikslo pagrindo –pirmojo dažo sluoksnio ji niekada
nepaslepia, leidžia šiam laisvai prasišviesti. Taip ramiose, santūriose
Natalijos kompozicijose nuolat įžiebia šilti blyksniai, labai
pagyvinantys paveikslų struktūrą, spalvinę gamą,
nuotaiką. Pasak menininkės, neretai ji tapo
keletą drobių vienu metu. Tai leidžia laisvai improvizuoti,
neskubant pajausti, kuri kompozicija artėja link išbaigtumo, ties kuria
dar reikia mąstyti ir dirbti. Galbūt todėl visi parodoje
eksponuojami kūriniai atrodo itin giminingi, tarsi vienas motyvas,
komponavimo būdas dėsningai išplauktų iš kito, savo ruožtu
skatindamas naujas nusistovėjusių temų, išraiškos
būdų variacijas. Sodrios drobių faktūros, paveikslų
paviršiaus mirgėjimas, švelni stilizacija ir ryškus grafinis, linijinis
pradas, hedonistinė kūrinių dvasia N.Janekinos
kūrybą leidžia lyginti su prancūzų tapybos mokykla,
impresionistine stilistika. Portretuose tapytoja naudoja savitą
stilizaciją, jos herojai kupini lyrikos, švelnios melancholijos.
Nedidelis kūrinių formatas, fragmentiška kompozicija pabrėžia
mąslias, poetiškas paveikslų personažų nuotaikas. Daugeliu
požiūriu šie kūriniai siejasi su natiurmortais, juolab, Natalijos
sumanymu parodos pavadinimas tarsi apjungia šias dvi kompozicijų grupes.
Kas žino, gal šie mąslūs veidai – tai tie herojai, kurių
nematomą buvimą menininkė jautriai fiksuoja natiurmortuose,
galbūt visi kūriniai – tai vieningas pasakojimas, kurį
kiekvienas galime perskaityti labai įvairiai. Taigi, tapytoja parodoje
pasakoja apie žmogų – neskubriai, ramiai ir iš lėto. Regis, kalbama
apie paprastą kasdienybę, tačiau be jai būdingo šurmulio
ir sumaišties, siekiant mažuose ir nereikšiminguose
dalykuose įžvelgti tikrąsias esmes, žmogaus gyvenimo
dėsningumus.
Kristina Stančienė |
