Tarp racionalumo ir
ekspresijos, sakralumo ir chuliganizmo… Antano
Obcarsko plačiai pristatinėti nereikia –
vienas žinomiausių viduriniosios kartos
lietuvių menininkų, garsiosios
“Angies” grupės narys, yra surengęs arti dvidešimties
personalinių parodų, dalyvavęs daugybėje grupinių
ekspozicijų, konceptualių projektų Lietuvoje ir užsienyje.
Naujausioje parodoje “ 100X81”
pristatoma tik viena įvairios
ir stilistiškai margos menininko kūrybos dalis. Tačiau akivaizdu - iš pirmo žvilgsnio
priešingus ir nesuderinamus A.Obcarsko kūrybos
polius visad jungia tam tikri nusistovėję išraiškos ir
pasaulėvaizdžio principai. A.
Obcarskas - menininkas, kurio išraiškos
įvairovė nuolat bando žiūrovo budrumą, nesileidžia
įspraudžiama į vieningo
kanono rėmus. Seniai atradęs
atpažįstamą braižą, jis nuolat eksperimentuoja ir
ieško. Sukūręs sakralią, išmintimi ir tyla
alsuojančią instaliaciją “Dangus” (1996), praėjus dešimtečiui, Obcarskas
pristato (auto)ironišką, kiek chuliganišką fotografijų
ciklą – vaizdelius iš žymiausių muziejų ir galerijų
tualetų („Europos galerijų WC:
Personalinis tyrimas“, 2007). Griežtų, racionalių optinio meno,
geometrinių formų kūrėjas čia pat tapo emocijų
pliūpsniais žaižaruojančias kompozicijas. Tačiau vienoje iš
savo instaliacijų, visai nepoetiškai, tarsi kokį santechniką
ar statybininką, grubiai ragina tariamą menininką -
„Baigęs meno darbus, susirink šiukšles, urode“
(2003 )... Taigi, A. Obcarsko kūriniai savitai
balansuoja tarp konceptualios raiškos, objektų dailės, optinio
meno, akcijų, performansų, fotografijos,
ir klasikinės gesto tapybos. Pastaraisiais metais menininkas gilinasi ir
į kitų šiuolaikinių medijų
specifiką; prisiminkime kad ir A.Obcarsko videoinstaliaciją,
skirtą legendiniam Kauno
tapytojui Alfonsui Vilpišauskui, kurį Vilniaus žiūrovai matė
grupės “Angis” parodoje, 2008 m. surengtoje “Vartų” galerijoje. Žvelgiant
iš plataus ir įvairaus A. Obcarsko kūrybos
konteksto perspektyvos, šioje parodoje pristatoma bene nuosaikiausia jos
dalis – molbertinė tapyba, atspindinti pastarųjų trejų
metų menininko idėjų ir išraiškos formų raidą.
Apibendrinant galima teigti, kad tai dar viena gyvybingosios lietuvių
dailės tradicijos – gestiškos, ekspresyviosios
tapybos variacija. Puikiai išmanantis konceptualias idėjų meno
strategijas, šį kartą menininkas tik simboliškai suvienija
kūrinius formato apibrėžtimi (šią taisyklę parodoje
paneigia vos keletas darbų), ragindamas atsiduoti
„neapskaičiuotos“, jausmingos tapybos žavesiui. Nors
nemažai eksponuojamų kūrinių įkvėpti „natūros“,
t.y. peizažo, jo kaitos ir nuotaikų, menininkas čia dažniausiai
operuoja abstrakčiais ar stipriai apibendrintais vaizdiniais.
Menotyrininkas Jonas Valatkevičius yra rašęs, kad tradicinės
dailės, taigi, ir tapybos kontekste, geru kūriniu laikytume
tą, kuriame turinys ir forma taip sėkmingai suklijuoti, kad virsta
vienas kitu, ir atvirkščiai. Arba specifinė tapybos kalba yra tokia
įtaigi, kad turinio tradicine prasme čia nė nebereikia.
Kūrinio turiniu tampa tai, kas vyksta tarp tos jo įgimtosios kalbos
dalių... A.Obcarskas yra pasiekęs
tokį tapybinės brandos laipsnį, kad taip pat gali puikiai
išsiversti be literatūros, aiškaus naratyvo.
Formos ir koloritas, sodri tekstūra ir jų santykiai, deriniai ir
disonansai čia kalba patys už save. Plastiniu,
estetiniu vieningumu ir subtiliais nuotaikų, poteksčių
sąryšiais parodoje itin patraukia 2009 m. sukurta „pilkoji“ A. Obcarsko tapybos kolekcija. Tai racionalumo ir atviro
jausmo, logikos ir pulsuojančio temperamento jungtis, kuri lakoniškai
nusako visos menininko kūrybos esmę. Menotyrininkė
Kristina Stančienė |
