Kultūriniai ir
istoriniai Arvydo Pakalkos kraštovaizdžiai Arvydas Pakalka
(g. 1957) – žinomas tapytojas, į Lietuvos dailės sceną
įžengęs XX a. 9 – ojo dešimtmečio pradžioje drauge su
stipria ir kūrybinga to meto tapybos reformatorių karta – Algiu
Skačkausku (1955-2009 ), Vygantu Paukšte, Audrone Petrašiūnaite,
Egle Velaniškyte, Rimvydu Jankausku-Kampu
(1957-1993), Raimundu Sližiu (1952-2008 ), Ramūnu Čeponiu ir kitais. Tačiau šiandien dailininkas
yra visai kitoks, nei prieš keletą dešimtmečių. A.Pakalkos braižas yra ne kartą patyręs
stiprių permainų. Be to, šis menininkas niekad neapsiriboja vienos
išraiškos rėmais, kuria įvairiomis technikomis, ne tik tapybą,
bet ir grafiką, knygų iliustracijas, skulptūras, asambliažus, popieriaus meno kūrinius. Iš
dvimatės drobės, piešinio ar
estampo plokštumos ekspresyvūs ir įtaigūs A. Pakalkos
kūrybos motyvai dažnai išsiveržia į taktilišką
asambliažo paviršių, objektų meną,
etc. Štai kaip tapytojo kūrybos raidą
apibūdina dailėtyrininkas Helmutas Šabasevičius:
„pirmaisiais savarankiškos kūrybos metais kūręs
konceptualią, niūrokais dramatiškais koloritiniais
sąskambiais bei ryškiu faktūriniu plastiškumu
pasižyminčią tapybą, nuo paskutiniojo XX
a. dešimtmečio pradžios A. Pakalka kūrė ir aštriomis
plastinėmis rastų daiktų kompozicijų formomis
išsiskiriančius asambliažus, ir redukuotais
archajiško ir primityviojo meno piktogramų ženklais
besiremiančią grafiką. Jau prieš gerą dešimtį
metų A. Pakalkos kūryboje pradėjusi
ryškėti, skaidrėti spalvinė gama pastaraisiais metais
įgavo ypatingo, net vitražiško skambesio –
jautrūs, retsykiais sidabriškai apšarmoję balkšvos, rusvos,
melsvos, garstyčių spalvos jo paveikslų paviršiai vis dažniau
įsiliepsnoja pirmapradžio ryškumo raudoniu, geltoniu ar mėliu.“ Parodoje „Kraštovaizdžiai“ kaip tik ir eksponuojamos
pastarąją menininko kūrybos tendenciją atsipindinčios kompozicijos. Jose dominuoja
„karšti“, ekspresyviais raudoniais ir oranžais
degantys peizažai, mąslūs skambių mėlynų tonų
deriniai ir šiltų bei šaltų spalvų kontrastai. Didesnio
formato kompozicijose itin ryškus konstruktyvus A. Pakalkos
kūrybos pradas: tvirtai suręstos, architektoniškos
struktūros, griežtas, atskirus pavidalus ir spalvines dėmes
apibrėžiantis juodas kontūras. Tuo tarpu tapybinėse
miniatiūrose architektūriniai motyvai žėri tarytum vitražiniai
inkliuzai, poetiški, romantiški realybės fragmentai, vienok,
neretai priartėjantys prie irrealaus,
fantastinio vaizdo. Akivaizdu, kad A.Pakalkos
kūryba yra itin istoriška. Viena vertus, tą
puikiai atskleidžia drobių motyvai – čia dominuoja senosios architektūros paminklai,
urbanistiniai miesto vaizdai, nors ir „įrėminti“ peizažo –
medžių, kalvų, laukų ir t.t.
Kai kuriose kompozicijose aptinkame pajūrio vaizdų, uosto,
laivų ar senojo Lietuvos kaimo motyvų. Vadinasi, autoriui ne vis viena, kas iš mus
supančios tikrovės ir jo paties vaizduotės galų gale
„nusės“ drobėse; motyvas šiuo atveju nėra tik atspirties
taškas išreikšti individualų menininko ego. Kadangi A. Pakalka savo
kūryboje linksta ne prie abstrakcijos, bet prie gana aiškaus,
atpažįstamos struktūros vaizdinio konstravimo, vertėtų
plačiau apsistoti ir ties parodos pavadinimu. Nors jis paprastas ir
nepretenzingas, tačiau atskleidžia tam tikrus dailininko meninių
pažiūrų sistemos ypatumus. A.Pakalkos
kūriniuose susiduriame su specifine kraštovaizdžio sąvoka. Tai ne
vien peizažas, gamtos vaizdai su joje įsiterpusiais žmogaus veiklos
pėdsakais, bet istorinis, kultūrinis kraštovaizdis. Kultūros
paveldo sampratoje šios sąvokos turi aiškias apibrėžtis.
Kultūriniu paprastai laikomas žmogaus sukurtas ir jo sambūvį
su aplinka atspindintis kraštovaizdis. Tuo tarpu istoriniu vadinamas iki XX a. vidurio sukurtas kraštovaizdis, t.y. sisteminis
kompleksas, kuriame dera įvairūs komponentai: vietovės reljefas, želdynai, vandens
telkiniai, įvairios paskirties statiniai ir t.t. Turėdami omenyje šiuolaikinės
lietuvių tapybos genezę, A.Pakalkos
tapybą taip pat galime vadinti „istoriška“. Juk ji – ne tik autonomiškai besivystąs fenomenas, nulemtas vien
menininko indvidualybės, tačiau tarpstanti
tam tikrame meninės išraiškos kontekste su jo raida ir žaidimo
taisyklėmis. Koloristinis pradas, ryškios
spalvinės dermės A.Pakalkos kompozicijas suartina su Jono Švažo
(1925–1976), Jono Čeponio (1926–2003) kūryba, kurią paprastai
kildiname iš ekspresionistinės tapybos tradicijos. Konstruktyvi, racionali A.Pakalkos
paveikslų sąranga leidžia juos gretinti su Vinco Kisarausko
(1934-1988), Aloyzo Stasiulevičiaus, šiek tiek – su Silvestro Džiaukšto kūrybos
maniera. Kadangi paroda „Kraštovaizdžiai“ Savicko
paveikslų galerijoje atidaryta spalį, pačiame rudens zenite,
neįmanoma nepriminti ir keleto taiklių Vido Poškaus
pastebėjimų. Pasak
menotyrininko, V. Pakalka yra „kuo tikriausias
rudeninis tapytojas. Jo dabartiniai paveikslai, kuriuose įtampa kuriama
tarp ryškaus mėlio ir akinančio oranžo, –
grynakraujis kūdikis to meto, kuris prasideda rugsėjo pabaigoje ir
trunka iki spalio vidurio... “ (šie apmąstymai įkvėpti 2009
metų rudenį surengtos V. Pakalkos tapybos
parodos viešbutyje „Europa City“ įsikūrusioje
galerijoje „Juozas Art“). Žinoma, ryšys tarp tapybos pobūdžio ir jos
„sezoniškumo“ – kiek hipotetiškas. Tačiau žvelgiant į parodoje
eksponuojamas drobes, ugningus, šaukte šaukiančius spalvinius
kontrastus, kyla įtarimas, ar tik lietuviško peizažo čia nebus
paveikęs ir praėjusios vasaros karštis? Juolab, nemažai naujesnių darbų tapytojas
sukūrė 2010 metų vasaros plenere, dirbdamas su
Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos mokiniais ( A.Pakalka – šios mokyklos mokytojas). Įdomu –
daugelis A.Pakalkos drobių motyvų yra
„lietuviški“, bet žioruojančios spalvos, dinamiškos formos, veržte
besiveržianti dvasinė įtampa
suteikia joms kone tropikų ar bent jau Pietų Europos
peizažų karščio...
Pridurčiau, kad ši tapyba beveik nepripažįsta jokių
kompromisų – jei jau karštis, tai deginantis atvira spalvos ir
emocijų liepsna; jei šaltis – geliančio ledo mėlynumo, rodos,
stingdantis iki pat kaulų, arba –
sakralus, taurus „bizantiškas“, pakylėjantis kasdienybę iki
transcendencijos… Neabejotina, kad
tokia menininko laikysena nulemta vidinės būtinybės, o ne
išorinio efekto, „grožio“ paieškų. Nors parodoje „Kraštovaizdžiai“ pristatoma
A. Pakalkos kūryba, regis, niekada
neatitrūksta nuo mus supančios tikrovės formų, iš
esmės ji yra puikus modernistinio mąstymo pavyzdys, t.y. ryškus,
savitas kūrėjo išgyvenimų raiškos laukas. Tad ir kūriniai šioje parodoje yra ne
tik kraštovaizdžiai ar peizažai
tikrąją to žodžio prasme, bet ir
menininko sielos peizažai, nuspalvinti jos virpesių,
asmeninės patirties, įspūdžių kolorito. Menotyrininkė
Kristina Stančienė |
