Kelias be pabaigos 1989
metais dailės kritikė Gražina
Kliaugienė, lygindama mano ir tėvo,
Augustino Savicko, kūrybą rašė: “Raimondas žymiai melancholiškesnis,
kameriškesnis, jam rūpi ne tiek filosofinis
kontekstas, ar vidinės dramos iškrova, kiek pats kūrybos aktas.
Į šią stichiją jis pasineria iki užsimiršimo, be galo
varijuodamas vieną motyvą, kartais net rizikuodamas prarasti sukauptumą, aiškesnį idėjos
brėžį. Tokiu keliu eina daugelis „tapybiškųjų“
tapytojų, kuriems svetima kūrinio idelogizacija,
o svarbu vien jausmas. Ir visada tai
kelias, kuris neturi pabaigos.“ Žmonių
veidai, porelės mieste arba jūros fone, gėlių
puokštės, angelai, paprasčiausios senamiesčio mūrų
sienos... Tapybos technika leidžia
prie to pačio kūrinio sugrįšti
keliskart. Tapau, pertapinėju metai iš
metų. Temos irgi nelabai
keičiasi. O kas čia gyvenime tokio ypatingai naujo?... Kai dažų svorio atsiranda per daug, - nuplėšiu drobę, užsitraukiu
naują ir tapau toliau... Praeitais
metais surengiau parodą „Trisdešimt
metų vakarykščio pasaulio“. Dabar jau trisdešimt vieneri metai vakarykščio
pasaulio. Mano studijoje dar daug nebaigtų darbų. Šis kelias neturi
pabaigos. Parodos autorius
Raimondas Savickas |
