Trumpas
flirtas Turiu
dvi mylimas – tapybą ir pastelę. Abi mylimos aliejinės.
Gyvenu, naudojuosi jomis jau daugiau nei trisdešimt metų. Tapyba tai
žmona, - vienintelė,
ilgalaikė meilė, kurios pamiršti nevalia, kuri pastovumo garantas;
pastelė - meilužė, lengvas susižavėjimas,
atsipalaidavimas, trumpas flirtas. Tapymo
procesas nelengvas, nuolat sugrįštu prie
tų pačių darbų, juos tobulinu, šlifuoju, ieškau kolorito,
keičiu kompoziciją, sodrinu faktūrą. Dažnai prie to pačio
kūrinio dirbu keletą metų.
Pastelė – vienkartinis aktas, jei
pavyko iškart – gerai, o jei ne
- palieki, paimi kitą lapą, daugų
daugiausia prie to pačio piešinio gali sugrįšti dar kartą. Pastelę
prisimenu keliaudamas. Kažkadais pabuvojus Nepale teko parsivežti
Himalajų ciklą. Dabar, aplankius senelio kapą šalia Monte Karlo, vizitavus Marko Šagalo, Henri Matiso muziejus Nicoje, užgimė
prancūziškos Rivjeros serija. Flirtuoju,
belaukdamas pavasario savo studijoje Trakuose, leisdamas vasaras Palangoje…
Šis flirtas - nieko rimto. Visad sugrįštu pas
žmoną. Raimondas
Savickas Cap
D’ail, Prancūzija 2011m.
kovo 8 d. P.S.
Piešiu pastelę rusiškai – “rabotaju pastielju”, išvertus pažodžiui
– „dirbu patalyne“. Parodos autorius
Raimondas Savickas |
|||||||||
|
Trumpas,
tačiau karštas flirtas Raimondas
Savickas – tapytojas, savo kūryboje nuosekliai plėtojantis
ekspresyvią koloristinę
prancūzų tapybos mokyklos įtakotą išraišką.
Būdingiausi jo kompozicijų motyvai – elegiškos, nesvarios
figūros, keliaujančios seno miesto gatvėmis. Savo paveiksluose
menininkas pabrėžia ryšį tarp žmonių, tiek fizinį, tiek
dvasinį, antlaikišką, nematerialų. Jo darbai, nors ir su tam tikru
realybės „prieskoniu“, paprastai gerokai pakylėjantys virš
kasdienybės, poetiški, romantiški, nostalgiški. Parodoje
„Trumpas flirtas“ eksponuojami naujausi R.Savicko darbai, sukurti
aliejinės pastelės technika. Didelę giminingų motyvų
ir ekspresyvaus braižo siejamą pastelių kolekciją
įkvėpė kelionė į Pietų Prancūziją,
lankant dailininko senelio rašytojo, diplomato Jurgio Savickio (1890-1952)
kapą, stebint gražiosios prancūzų Rivjeros peizažus,
žymiausių XX a. modernizmo tapytojų
muziejus. Nors
aliejinė pastelė – dailininko mėgstama ir nuolat naudojama
technika, tačiau parodose tokius jo kūrinius galime išvysti ne taip
jau dažnai. Pastelės technika sukurtas kompozicijas R. Savickas 2009 m. pabaigoje – 2010 m. pradžioje
demonstravo Trakuose, Savicko paveikslų galerijoje surengtoje parodoje.
Daugelis prisimename ir ryškų, įspūdingą pastelių
ciklą „Rytai“, kurį R. Savickas sukūrė 2000 m.,
įkvėptas kelionės į Nepalą. Šie kūriniai buvo
eksponuoti Savicko paveikslų galerijoje, taip pat – jubiliejinėje
dailininko parodoje Vilniaus Rotušėje 2005 m. Naujieji
R. Savicko kūriniai, nors ir primena
atpažįstamą, nusistovėjusią jo kūrybos
stilistiką, yra gerokai pakitę. Žinant šio menininko polinkį
į braižo pastovumą, stabilumą, įdomu stebėti naujus
jo kompozicijų motyvus. Tai išraiškingos gatvės muzikantų,
šokėjų figūros, daugelyje paveikslų tarsi praradususios ankstesniesiems būdingą minoriškumą, svajingumą, kartais –
dramatišką ekspresiją, rimtį. Šie, kaip ir daugelyje menininko
kūrinių, apibendrinti, antilaikiški
herojai kartu su ryškiaspalviais Pietų Prancūzijos peizažais,
mėliu žėrinčia jūra, įspūdingos
architektūros žaisme susipina į gyvą, džiugų, sodrų
gyvenimo audinį, kuriame virpa kiekvienas jo „siūlelis“, kiekviena
detalė... Pasak
paties dailininko, nors jis nedažnai dirba tiesiai „iš natūros“, savitas
Pietų Europos gamtos ir architektūros charakteris, ryški
saulė, spalvinga, akį traukianti aplinka šiame pastelių cikle
kai kur įamžinta sekant tikrove, žvelgiant į čia pat
plytinčius įstabius peizažus. Juk pastelės technika,
skirtingai nuo aliejinės tapybos, tuo ir patogi – ji leidžia dirbti
kelionėse, tiesiog apėmus įkvėpimui. Vis tik ir
atpažįstami, tikroviški motyvai R. Savicko pastelėse yra gerokai
apibendrinti, kaip minėta, pakylėjantys virš paprastos
kasdienybės. Tik šįkart, vietoje įprasto susimąstymo,
romantiškos, poetiškos nuotaikos tapytojas pažėrė pietietiško
karščio, įtaigaus spalvų, šviesos ir faktūrų
virpesio... Beje, šokėjų ir muzikantų siluetai R. Savicko
pastelėse primena ir XX a. pradžios
modernistų kūrinius, kurie itin mėgo panašius motyvus. Dailininkas
savo santykį su skirtingomis tapybos technikomis apibrėžia daugmaž
taip: aliejinė tapyba – tai pastovus, ilgalaikis „romanas“,
nenutrūkstantis ryšys, o pastelė – lengvas ir nerūpestingas
„flirtas“... Perfrazuojant šias mintis, galima teigti, kad flirtas su
pastelės technika šįkart buvo nors ir trumpas, tačiau išties
karštas ir ryškus... Menotyrininkė
Kristina Stančienė |
