Jautrūs paviršiai Tapytojo Ryto Jurgelio
personalinėje parodoje „Už kažkelinto posūkio“ pristatomi per
pastaruosius keletą metų sukurti darbai. Parodos pavadinimas skamba
simboliškai, tarsi bylodamas apie nepertraukiamą kūrybos
grandinę ir trumpą stabtelėjimą, pristatant
žiūrovams naujausius kūrinius. Ekspozicija tik patvirtina šį
teiginį – R. Jurgelio kompozicijos iš tiesų jungiasi į
nenutrūkstantį pasakojimą. Už posūkio, t.y. kintant
nuotaikai, vaizdinių charakteriui, kūrinio struktūrai, vis
viena išlieka vieningos visumos įspūdis. Taip yra ir todėl, kad tapytojas
dažniausiai renkasi vadinamąjį atvirą komponavimo pricipą, formų ir pavidalų fragmentavimą, tarsi pratęsiantį juos už
fizinių paveikslo ribų. Šiuolaikinėje lietuvių
tapyboje egzistuoja begalė įvairiausių išraiškos
būdų. Tačiau įprasta manyti, kad Lietuvos tapytojams
artimiausia gestiškoji, ekspresionistinė
maniera, tuo tarpu abstrakcija ar siurrealistinis pasaulėvaizdis jų
kūriniuose sutinkamas rečiau. Šiuo požiūriu R. Jurgelio
tapyboje dera keletas pradų: ekspresyvi tapysena,
tikrovės apibendrinimas, abstrahavimas, subtilus dekoratyvumas,
grafinės struktūros. R. Jurgelis – koloristas,
mėgstantis vitražinę, skambią spalvą, neretai tapantis žaižaruojančiančiomis spalvų, potėpių
puokštėmis. Vis tik jo paveiksluose kaip svarbiausias dėmuo,
pagrindinis veikiantis elementas iškyla kūrinio paviršius, arba –
faktūra. Tapytojo kūriniai – itin „taktiliški“,
juos norisi paliesti, tarsi įsitikinant regimo paviršiaus gyvumu ir
įvairove. Šie jautrūs paviršiai neretai primena tekstilę ar
net skulptūrinį reljefą, lipdybos techniką. Menininkas ne tik tapo, bet ir gramdo,
skuta, braižo atskirus paveikslo plotus, koliažo principu klijuoja tam tikrus
elementus, arba tepa aliejinį dažą tiesiai iš tūbelės,
išgaudamas iškilią,
skulptūrišką liniją, kontūrą. Nors R. Jurgelio kūryba visuomet
linko į tikrovės apibendrinimą ir dekoratyvumą, ji
ilgainiui kito. Jei ansktesniesiems tapytojo
kūriniams būdingesnis šviesus, skaidrus koloritas, pastaruoju metu
jis savo paveikslų pavidalus tarsi atkovoja iš tamsos (tapo ant tamsaus
fono). Šis menininkas kūryboje
visai nesibodi vaikiškumo, naivumo, romantikos. Jo kompozicijos kiek primena
ir lietuvių liaudies meno,
senosios ornamentikos magiją, kosmogoninius mitus. Paslaptingi
žmonių, paukščių, gėlių, debesų pavidalai
nukelia žiūrovą ir į poetinių, egzistencinių
metaforų pasaulį. Tačiau ne literatūriškumu, t.y.
siužetu, o specifine tapybos kalba – spalva, faktūra, formų
ritmika. Žvelgiant į R. Jurgelio
kompozicijas, dėmesį prikausto ir besikartojančios
įvairaus kolorito „languotos“ struktūros – tarsi magiška
dėlionė, paslaptingas žaidimas. Apie jas yra vaizdingai rašęs
Rolandas Rastauskas. Pasak poeto, „R.
Jurgelio kūriniuose ypatingai stiprus meditacinis pradas, kurio mažosiomis
„dvasios sodybėlėmis“ tampa vienas seniausių ir
stipriausių geometrinių simbolių – kvadratas.
Stebėtojų akyse drobė virsta įstabaus žaidimo
„klasėmis“ lauku, mįslinga topografine dėlione, sykiu
nustatančia trasą ir atspindinčia ja ėjusių iki
mūsų pėdsakus“.
Menotyrininkė Kristina Stančienė |
