Ištraukos iš Augustino Savicko albumo „Senojo tapytojo dienoraštis“.

2007-ieji

Pora 2007. Drb.,al. 127x145	Birželio 11 d. Pagaliau baigiau tapyti „Idilę“. Sėdi močiutė kambario viduryje, prie židinio, katinėlį prisiglaudusi. Tarp gėlių. Žemiau, prie jos kojų, – vaikaitė. Sentimentalus vaizdelis. Anekdotas turbūt. Man rūpėjo tapybos problemos. Tapiau ir tapiau. Ankstų rytą, švintant, apžiūrėjęs supratau, kad „anekdotas“ pavirto kūriniu, kur svarbu ne tiek turinys, o kaip visa tai nutapyta. Ryškios rausvos, melsvos ir žalios spalvos susilieja judesyje – taip chaosas kovoja prieš tvarką. Tai šturmuoja, tai kiek aprimsta. Kol ateina tylus vasaros vakaras, skirtas meilei ir tyliems pokalbiams. Neiškenčiau ir gerokai padirbėjau prie „Idilės“. Manau, suskambo dar gyviau. Atvyko sūnus Raimondas iš Palangos. Jam patiko ir „Idilė“, ir „Soste“. Abi drobes paglostė komplimentais. Kiek suabejojo dėl „Jono Krikštytojo“. – Kodėl su sparnais? – Taip mačiau senoviškame paveiksle, – teisinuosi. – Kažkaip griūna… – Man taip patinka… – Aš jo neliesčiau. – Tai ko klausei? Toks buvo pokalbis. „Jono Krikštytojo“ daugiau netobulinau. Oras kiek atvėso. Ramunė, vaikaitė, rengiasi diplominiam darbui. Piešia drabužių kolekcijos eskizus. Žmona Liza atvežė braškių, žirnių ir kitokių gėrybių iš sodo. O aš sėdžiu dirbtuvėje ir tapau paveikslą „Dviese“(„Pora“) apie keistą angelo ir velnio draugystę.
Ryto pasveikinimas 2007. Drb., al. 127x145	Birželio 25 d. Šauniai atšventėm vaikaitės Ramunės diplomą. Ji dabar dailininkė-modeliuotoja. Už darbą gavo 10 balų – aukščiausias įvertinimas. Turėsime dar vieną meno specialistę. Sode skanavome ponios Lizos išaugintų braškių, valgėm visokius skanumynus… Nuo mokslų Ramunė gerokai pavargo. Dabar galvoja tik apie vasaros poilsį. O aš tapau (diplomą jau turiu, bet pastebėjau, kad jis nelabai padeda nutepliot paveikslą…). Naktį vis galvojau, kaip jį užbaigti. Ir dieną nieko geresnio nesugalvojau, kaip vietoj dviejų figūrų apsiriboti viena. Tai „Ryto pasveikinimas“. Su sūnum nusprendėm, kad 127x145 cm yra geriausias formatas mano tapybiniam temperamentui – nei per didelis, nei per mažas. Sėdi tokia miela mergaitė prie apšviestos kalvelės ir žvelgia į tekančią saulę. Virš jos – melsvos ryto dangaus spalvos. Tapiau „sąžiningai“. Derinau dekoratyvias spalvas – juodą, baltą su pilka. Ilgiausiai plušau prie mergaitės, ypač rūpėjo jos veidelio išraiška. Sentimentalu? Galbūt. Bet galima to išvengti, jei tapyba bus patraukli. (O ko jau taip bijoti sentimentų?) Nusiprausiau, apsirengiau kaip pridera profesoriui. Žadėjau eiti pietauti (žmona paliko smetoniškų dešrų…). Bet vėl užsivilkau darbinius skarmalus – reikia dar patapyti, pasakiau sau. Atrodo, jau lyg ir geriau. Bet ką Tu, žmogau, nuodėmingas būdamas, gali žinoti? Vis dar tapau… „Ryto pasveikinime“ dangų prašviesinau, kalnelius paryškinau, akcentavau raudoną gėlę. Patobulinau „Dviese“ („Pora“) – suskambo angelas, toks šviesiai melsvas. Užgožė velnią (taip jam ir reikia). Kai Raimondas vėliau pamatė šį paveikslą, jam patiko, o „Ryto pasveikinimui“, atseit, kažko trūksta. „Ateik pusryčių anksčiau“, – ryte liepė žmona. Aš atėjau. Vaizdas baisus – Liza guli ant grindų, visur kraujas, ji nekalba. – Ar girdi mane? Jokio garso. Buvau pritrenktas. Ruošėsi daryti man kavą, nes ant grindų, matau, voliojasi indas su kava. Man taip susisuko galva, kad nežinojau, ko griebtis. Bandžiau skambinti sūnui, bet tarp savo raštelių neradau jo telefono numerio. Puoliau į gatvę, pasišaukiau kažkokią moteriškę. Viskas „susitvarkė“, kai policininkas iš šalia esančios sargybinės paskambino greitajai, sūnui į galeriją, o greitosios seselė su policininku nugabeno žmoną į ligoninę. Ten Lizai susiuvo žaizdą galvoje, paguldė tyrimams ir gydymui. Sūnus pakalbėjo su pažįstamais daktarais. Taigi dabar kokia čia gali būti tapyba?
Vakaro melodijos 2007. Drb.,al. 127x145	Liepos 1 d. Pabaigiau paveikslą „Vakaro melodijos“. Tiks prie „Ryto pasveikinimo“. Trys moterys skleidžia tas melodijas. Kairėje – mažiausia, dainuoja iš natų. Antra, vyrėlesnė, groja fleita. Dešinėje – stambiausia virpina styginį instrumentą, prispaudusi jį prie krūtinės. Raudona, geltona, juoda su pustonių įvairove. Toks tasai mano juodaplaukių muzikančių „Trio“.
Tyla 2007.Drb.,al.90x100	Gruodžio pradžia Tapau toliau „Susitikimą“. Groja simfoninė muzika. Sninga ir čia pat varva nuo stogų. Vis dėlto Raimondas buvo teisus – reikėjo dar padirbėti. Pasirodo, normaliai tapyti galima ir „mažesnio“ formato drobes. Ar tik nebuvau susirgęs didybės manija?.. Tamsios, lietingos gruodžio dienos. Bet tapyti reikia. Ir taip nervai „atsišriubavę“. Imu senas, normalaus dydžio drobes ir pagyvinu jas moterų figūrėlėmis pačiame paveikslo centre. Kai pažvelgiau į paveikslą „Tyla“ vieną lietingą 2007 metų gruodžio rytą, nusprendžiau – šis tegul lieka „neužbaigtas“. Nes čia amžina tema. Apie meilę.
Karalienė 2007. Drb.,al. 80x60	Gruodžio 6 d. Tapau nedideles drobes. Anksčiau pradėtas. „Karalienė“ – seni geri laikai, pilkas veidas prie tamsiai raudonų gėlių. „Pavasaris“ – prisiminimai apie mūsų, tiksliau, apie Lizos sodą prie Vilniaus. Čia prabėgo ne viena šviesi diena tapant ir rašant. Buvo šviesūs laikai, kaip tai Karalienei.

2008-ieji

Ritmai 2008. Drb.,al. 89x116	Gegužės 3 d. Sūnus ir marti atėjo į viršų apžiūrėti mano paveikslų. Ypač daug komplimentų sulaukė mergina, grojanti balalaika („Ritmai“). Į dirbtuvę iš apačios atkeliavo sulankstomas veidrodis (3 vaizdai). Dabar turiu pastovų modelį… – Galėsi save tapyti, – pašaipiai sako Raimondas. Galėsiu, aišku, bet ar neatsiras paveiksluose per daug senių? Ramunė klausia, kaip sveikata ir duoda saują vaistų, bet man ne tiek kūnas pasiligojęs, kiek sielą gelia
Raudona vakaro saulė 2008. Drb.,al. 100x80	Gegužės 14 d. 7 valandos ryto. Saulė užliejo dirbtuvę. Žvelgiu į naujausią paveikslą „Juoda ir balta“. Dešinėje pusėje sena maldininkė juodais drabužiais vienoje rankoje laiko atverstą bibliją, o kita jos ranka pakelta palaiminimo gestui. Centre šviečia balkšvai rausvi maldos namai. Tamsi žemė. Ryški žaluma įrėmina vienuolyną. Nusprendžiau paveikslo daugiau neliesti. Gal ir „eskiziškas“, kaip pasakytų „žinovai“, bet nuoširdus. Be akademinių dogmų ir pozos. Padariau naujausių paveikslų „ekspoziciją“. „Raudona vakaro saulė“ tiesiog plieskia teatrališkais efektais. Jauna moteris meiliai uždėjusi delnus ant senio galvos. Paveikslas mane patį nustebino savo familiarumu.
Dvi senoviškos damos 2008. Drb.,al. 89x116	Birželio 6 d. Vakar vėlai vakare aplankė Jūratė. Pradžioje šnekėjomės normaliai, bet… Nesusišnekėjome. Pokalbis nemaloniai sprogo. Abu baisiai susinervinome. Šiandien, šviesią dieną, nesuprantu, kodėl vakar taip atsitiko. Nusprendžiau pabaigti paveikslą „Dvi senoviškos damos“. Raimondas vakare pasakė: Šedevras! Gal išmoksiu tapyti? Viena dama atsirėmusi į žalsvą rūmų koloną, o senoji juodoji nutapyta raudoname vakaro dangaus fone.
Dvi moterys 2008. Drb.,al. 89x116	Birželio 7 d. Penkta valanda ryto. Negaliu daugiau miegoti. Skauda visus šonus, o ypač sąžinę, – su Jūrate pasielgiau žiauriai. (Vis tie nervai.) Pažvelgiu į naują drobę „Dvi moterys“. Raimondas pagyrė spalvinį sprendimą, bet man rūpėjo ne tik spalvos. Man rūpėjo ir moterų vaizdinys. Išraiška. Akys. Poza. Rankų judesys. Aušra paveiksle kaip ir dirbtuvėje. Ryškus oranžas. Žalia. Balkšva. Džiaugsmas ir skausmas. Iš to susideda gyvenimas. Švinta. Nušvinta dirbtuvėje ir „Dvi moterys“. Bet vis tiek liūdna.
Moteriškas pokalbis 2008. Drb.,al. 89x116	Birželio 11 d. Ir vėl atsibudau švintant. Pabaigiau paveikslą „Moteriškas pokalbis“. Ramunė du sykius užlėkė į mano dirbtuvę ir prigrasino: – Tik nieko neliesk! Labai geras! Vėl dvi moterys. Toks ir buvo sumanymas – 3 drobės, panašios ir skirtingos. Visi giria. O aš vis prisimenu Lizą. Ir suspaudžia širdį kaskart, kai pro langą pamatau žydintį medį. Ten jos siela.
Žalia dama 2008. Drb.,al. 100x80	Birželio 13 d. Tapau mažesnio formato drobes, ieškodamas subtilesnio sprendimo. Dirbau nuoširdžiai, kol, atrodo, išgavau romantinę, tylią vakaro nuotaiką – rausvo dangaus fone moteris su vaiku ant rankų ir senio galva. Spalvų nereikia. Pakanka tylos. („Vakaras su vaikaite“). Pažvelgiau į „Krikštynas“, nusprendžiau šito paveikslo daugiau netobulinti, nors Ramunė vakar pareiškė keletą pastabų… Geriau „nebaigtas“ paveikslas su „klaidom“ negu „nušlifuotas“ ir sausas. Ramunei žadėjau, kad daug ką pakeisiu, bet ar verta kreipti dėmesį į žiūrovus? Šviesią dieną dvi moterys neša naujagimius į maldos namus krikštyti. Pakilus siužetas. Neprasta tapyba. Labai ilgai tapiau „Vakaro melodijas“, bet rezultatas šiaip sau. „Vakaro melodijų“ gal kiek per mažos figūros, gal trūksta polėkio. Nors darbo daug įdėta. Paėmęs „Pokalbį“, apverčiau jį aukštyn kojom, nutapiau „Žalią damą“ ir ji iškart pradėjo su manim kalbėti. Drąsūs potėpiai. Aštri charakteristika. O gal žalia man artimesnė už raudoną? Dievo keliai nežinomi. Palaima tapant dažnai apima, kai jos visai nesitiki. Lyg dovana. Birželio 23 d. Ramunė teisingai sukritikavo, kad viena žalios damos ranka prastai nupiešta. Pataisiau. Dar paėmiau antrą „ciklo“ paveikslą su Aušros vartų Madona. Supratau, kad man labai toli iki Aušros vartų kūrinio genialumo. Bet mano tikslas buvo padaryti savo variantą, kuklus siekis išspręsti grynai spalvinę problemą. Tai visada įdomu. Net jei pasirenki nepasiekiamas tau aukštumas.