UGNĖ ŽILYTĖ
Palikimas
2016.01.15 - 2016.02.11
„JUODOJI MADONA. Nigra sum, sed formosa“ (Drobė, aliejus; 80X55 cm; 2015m.)
Esu juodbruvė, bet graži […]. Nežiūrėkite iš aukšto į mane, kad aš tamsiaveidė; tai saulė mane
įdegino. […] Pasakyk man, mano tikroji meile, kur ganai savo kaimenę, kur guldai ją vidudienį
poilsio, kad nebereikėtų man daugiau klaidžioti kaip bastūnei palei tavo draugų kaimenes.
Giesmių giesmės knyga, iš pirmosios giesmės
Esu juodbruvė, bet graži […]. Nežiūrėkite iš aukšto į mane, kad aš tamsiaveidė; tai saulė mane
įdegino. […] Pasakyk man, mano tikroji meile, kur ganai savo kaimenę, kur guldai ją vidudienį
poilsio, kad nebereikėtų man daugiau klaidžioti kaip bastūnei palei tavo draugų kaimenes.
Giesmių giesmės knyga, iš pirmosios giesmės
„LUBOS“ (Drobė, aliejus; 100X70cm; 2015m.)
Vaikystėje dažnai sirgdavau. Gulėdama lovoje, užversdavau galvą ir ilgai žiūrėdavau į lubas,
įsivaizduodama, kad tai - grindys. Žiūrėdavau, kol patikėdavau. Būdavo gera vaikštinėti baltame
tuščiame kambaryje, smagu kelti koją per aukštą durų staktą, keista apeiti stovinčią lempą...
Tada dar nežinojau, kad mėgstu tvarką.
Vaikystėje dažnai sirgdavau. Gulėdama lovoje, užversdavau galvą ir ilgai žiūrėdavau į lubas,
įsivaizduodama, kad tai - grindys. Žiūrėdavau, kol patikėdavau. Būdavo gera vaikštinėti baltame
tuščiame kambaryje, smagu kelti koją per aukštą durų staktą, keista apeiti stovinčią lempą...
Tada dar nežinojau, kad mėgstu tvarką.
„ŠVIESA LIEPKALNYJE“ (Drobė, aliejus; 110X80 cm; 2015m.)
"Pavargai? Buvo sunki diena? Valgysi? Užmečiau skarą, kad nespigintų..."
"Pavargai? Buvo sunki diena? Valgysi? Užmečiau skarą, kad nespigintų..."
„JUODA DUONA“ (Drobė, aliejus; 50X40 cm; 2016m.)
Kai pusę devynių vakare pro langą pamatydavau į žiedą įsukantį pirmąjį troleibusą, žinodavau:
vienas, du, trys - ir iš už dispečerinės kampo pasirodys mamatė. Tada suimdavo baisus
džiaugsmas, o kartu su juo - ir apetitas: kaipmat susigraibydavau nuo radiatoriaus džiūstančios
duonos riekę: tai baba ruošdavo duoną ubagynei. Ir dabar: kai man liūdna, negaliu kąsnio
praryti, kai linksma - viskas skanu.
Kai pusę devynių vakare pro langą pamatydavau į žiedą įsukantį pirmąjį troleibusą, žinodavau:
vienas, du, trys - ir iš už dispečerinės kampo pasirodys mamatė. Tada suimdavo baisus
džiaugsmas, o kartu su juo - ir apetitas: kaipmat susigraibydavau nuo radiatoriaus džiūstančios
duonos riekę: tai baba ruošdavo duoną ubagynei. Ir dabar: kai man liūdna, negaliu kąsnio
praryti, kai linksma - viskas skanu.
„MUOTRĖŠKA RAUDUONĀS PLAUKĀS“ (Drobė, aliejus; 80X60 cm; 2015m.)
Kai buvau maža mergelė, prieš užmigdama stebėdavau babos mūriuko sieną: nutrupėjusio tinko
piešinyje regėdavau gulinčios moters siluetą. Neseniai sapnavau raudonplaukę merginą, liūdną ir
vienišą. Kai tą vasarą griovėme babos trobelę, atpažinau savo muotrėšką rauduonās plaukās...
Kai buvau maža mergelė, prieš užmigdama stebėdavau babos mūriuko sieną: nutrupėjusio tinko
piešinyje regėdavau gulinčios moters siluetą. Neseniai sapnavau raudonplaukę merginą, liūdną ir
vienišą. Kai tą vasarą griovėme babos trobelę, atpažinau savo muotrėšką rauduonās plaukās...
„SALDAINIUKAS“ (Drobė, aliejus; 120X70cm; 2015m.)
Mamatė numezgė man gražų ir margą - kaip saldainio popierėlis - megztinuką; pavadinome jį saldainiuku. Kai ateidavo Sauliukas, mano dėdė, klausdavo: kur tas mano mažasis saldainiukas? Tada čiupdavo mane į glėbį ir išbučiuodavo; ir mudu eidavome į dispečerinės užkandinę valgyti „sasiskų“ su „Globus“ padažu...
Mamatė numezgė man gražų ir margą - kaip saldainio popierėlis - megztinuką; pavadinome jį saldainiuku. Kai ateidavo Sauliukas, mano dėdė, klausdavo: kur tas mano mažasis saldainiukas? Tada čiupdavo mane į glėbį ir išbučiuodavo; ir mudu eidavome į dispečerinės užkandinę valgyti „sasiskų“ su „Globus“ padažu...
„SAMANOS“ (Drobė, aliejus; 30X40 cm; 2015m.)
„APREIŠKIMAS“ (Drobė, aliejus; 80X60cm; 2015m.)
Mano baba turėjo nepaprastai gerą nuovoką ir aštrų protą. Buvo žemaitiškai tvirto būdo, sveiko požiūrio į gyvenimą, nepaisant visų gyvenimo negandų ir nelaimių. Baba buvo religinga. Vakarais girdėdavau ją tamsoje pusbalsiu kalbančią rožinį ir bučiuojančią kryželį; o vieną vasarą nusivedė mane į Skuodo bažnyčią pakrikštyti. Kai tapiau „Apreiškimą“, man rūpėjo perteikti Marijos semitiškus veido bruožus: puikiai prisimenu, kaip baba, žiūrėdama į Marijos paveikslėlį, pakabintą virš lovos, atlaidžiai murmėdavo: žydelkelė, žydelkelė...
Mano baba turėjo nepaprastai gerą nuovoką ir aštrų protą. Buvo žemaitiškai tvirto būdo, sveiko požiūrio į gyvenimą, nepaisant visų gyvenimo negandų ir nelaimių. Baba buvo religinga. Vakarais girdėdavau ją tamsoje pusbalsiu kalbančią rožinį ir bučiuojančią kryželį; o vieną vasarą nusivedė mane į Skuodo bažnyčią pakrikštyti. Kai tapiau „Apreiškimą“, man rūpėjo perteikti Marijos semitiškus veido bruožus: puikiai prisimenu, kaip baba, žiūrėdama į Marijos paveikslėlį, pakabintą virš lovos, atlaidžiai murmėdavo: žydelkelė, žydelkelė...
APIE VAIKYSTĘ, JAUSMUS IR SAPNUS
Ugnė Žilytė yra žinoma kaip jautri ir subtili senųjų grafikos technikų, visų pirma oforto ir sausos adatos, taip pat litografijos mokovė. Personalumo ir vidinio švytėjimo nutviekstose jos grafinėse kompozicijose vaizduojamos figūros nebyliai juda paslaptingų ir net gūdokų erdvių fone.
Savicko paveikslų galerijoje surengtoje personalinėje parodoje Ugnė pasirodo platesnei žiūrovų auditorijai iki šiol netikėtame – tapytojos vaidmenyje. Tai keliolika daugiausiai praeitais metais nutapytų drobių, kuriose, kaip prisipažįsta pati autorė, kalbama apie ją pačią – jos jausmus, išgyvenimus ir šiuos nulėmusią vaikystę.
Tapyboje U. Žilytė pasakoja asmeninio gyvenimo istorijas, susijusias su vaikystės dienomis Žemaitijoje, nedidelėje prosenelės trobelėje Skuodo miestelyje. Ir šiuo aspektu menininkė yra ypatingai asmeniška bei personalizuota. Iš dalies tai nulėmusi pasirinktoji technika. Tapyboje Ugnė lieka ištikima pati sau – būdama technologiška (tapybos meistrystės ji mokėsi pas patį Raimondą Miknevičių) ir preciziška, ji ne tik perfekcionistiškai valdo visa tai, kas susiję su dažu, bet ir laužo medžiagiškumo ribas, eksperimentuodama su lesūromis, faktūromis, lakais ir skiedikliais, ir tuo pasiekdama net maksimaliai dvasinio efektingumo. Kalbėjimas apie savo vaikystę yra atsivėrimas sau ir kitiems. Tai subtilu ir veikia emociškai. Apnuoginti jausmai ir materializuoti sapnai negali nedaryti įspūdžio.
Menininkės tapybinės kompozicijos yra reminiscencijos tikrąja šio žodžio prasme (lotyniškai reminiscentia reiškia neaiškius prisiminimus, miglotus atgarsius). Jos tapybos subjektais veikia griežtus kontūrus per ilgesnį laiko tarpą jau praradę atminties potyriai – kažkada pastebėtos buities detalės (ilgainiui išblukusios ir tuo įgavusios didesnio egzistencinio svorio), kadaise patirtų nuotaikų siluetai. Bendra U. Žilytės tapybos atmosfera ypatingo kolorito, metaforiškais ryšiais susietų objektų dėka primena sapnus. Tai taip pat yra vienas iš pagrindinių veiksnių, suteikiančių universalumo šios menininkės kūrybai. Nes mus visus juk vienija vaikystė, jausmai ir sapnai...
Savicko paveikslų galerijoje surengtoje personalinėje parodoje Ugnė pasirodo platesnei žiūrovų auditorijai iki šiol netikėtame – tapytojos vaidmenyje. Tai keliolika daugiausiai praeitais metais nutapytų drobių, kuriose, kaip prisipažįsta pati autorė, kalbama apie ją pačią – jos jausmus, išgyvenimus ir šiuos nulėmusią vaikystę.
Tapyboje U. Žilytė pasakoja asmeninio gyvenimo istorijas, susijusias su vaikystės dienomis Žemaitijoje, nedidelėje prosenelės trobelėje Skuodo miestelyje. Ir šiuo aspektu menininkė yra ypatingai asmeniška bei personalizuota. Iš dalies tai nulėmusi pasirinktoji technika. Tapyboje Ugnė lieka ištikima pati sau – būdama technologiška (tapybos meistrystės ji mokėsi pas patį Raimondą Miknevičių) ir preciziška, ji ne tik perfekcionistiškai valdo visa tai, kas susiję su dažu, bet ir laužo medžiagiškumo ribas, eksperimentuodama su lesūromis, faktūromis, lakais ir skiedikliais, ir tuo pasiekdama net maksimaliai dvasinio efektingumo. Kalbėjimas apie savo vaikystę yra atsivėrimas sau ir kitiems. Tai subtilu ir veikia emociškai. Apnuoginti jausmai ir materializuoti sapnai negali nedaryti įspūdžio.
Menininkės tapybinės kompozicijos yra reminiscencijos tikrąja šio žodžio prasme (lotyniškai reminiscentia reiškia neaiškius prisiminimus, miglotus atgarsius). Jos tapybos subjektais veikia griežtus kontūrus per ilgesnį laiko tarpą jau praradę atminties potyriai – kažkada pastebėtos buities detalės (ilgainiui išblukusios ir tuo įgavusios didesnio egzistencinio svorio), kadaise patirtų nuotaikų siluetai. Bendra U. Žilytės tapybos atmosfera ypatingo kolorito, metaforiškais ryšiais susietų objektų dėka primena sapnus. Tai taip pat yra vienas iš pagrindinių veiksnių, suteikiančių universalumo šios menininkės kūrybai. Nes mus visus juk vienija vaikystė, jausmai ir sapnai...
Dr. Vidas Poškus
nuorodos
***
Penki TV reportažas nuo 05:45 min
***
LRT reportažas
***
15min.lt Kur verta nueiti?
***
interviu lzinios.lt
Penki TV reportažas nuo 05:45 min
***
LRT reportažas
***
15min.lt Kur verta nueiti?
***
interviu lzinios.lt