Autorius apie
parodą Neslėpsiu.
Tapybą mėgstu ne tik kaip tam tikrų specifinių
vertybių kūrimą, bet ir kaip paprastą technologinį
procesą. Tepti spalvas, derinti vieną su kita, girdėti
spalviniuose deriniuose muziką ir sklandyti mintimis prisiminimuose. Peizažas
ir natiurmortas idealūs motyvai tokiai veiklai. Neįpareigoja
vietovės bei atmosferos tikslumu, daiktų dydžiai ir jų
santykiai paklūsta kompozicijos ritmo reikalavimams, o ne dokumentiniam
tikslumui. Tai ir inspiravo šio ciklo atsiradimą. Viktoras Binkis |
||||||
|
Viktoras Binkis
„Tiesiog džiaugsmas. Peizažai. Natiurmortai“ 2010 metų pradžioje tapytojas
Viktoras Binkis personalinėje parodoje nagrinėjo „juos ir jas“,
neslėpdamas savo kritiško požiūrio į vyriškąją
lytį ir žavėdamasis moterimis. Pastarieji menininko kūriniai
kvietė į aktualų ir niekada neišsenkantį diskursą.
Šiek tiek daugiau nei po metų menininkas pasuka kardinaliai kitu keliu,
kuriame turinys įgauna antraplanį vaidmenį, o idėja
atskleidžiama pasitelkus formą. Naujausia V.Binkio paroda, kurioje
pristatomi paskutinių dviejų metų kūriniai, yra tiesiog
džiaugsmas ne tik pačiam menininkui, bet ir žiūrovui. Šiandien
dinamiškame dailės pasaulyje sunku sekti viena kryptimi ir nesusigundyti
šiuolaikiškais nuklydimais. Todėl džiugu, kad užsukęs į
galeriją vis dar gali pajusti tikrosios tradicinės tapybos
esatį: užuosti svaiginantį dažų kvapą, tyrinėti
potėpių sodrumą ar paganyti akis spalvų jūroje. Menininkas neslepia, kad pasirinkti
peizažo ir natiurmorto žanrai leidžia idealiai mėgautis kūrinio
gimimo procesu, todėl V.Binkiui tapyba svarbi ne tik kaip
specifinių vertybių kūrėja. Teptukas, pasak autoriaus,
suteikia galimybę išgirsti muziką spalvose ir sugrįžti į
prisiminimus. Taigi toks išsilaisvinimas nuo per daug apskaičiuoto
turinio leidžia menininkui intuityviai mėgautis technologinėmis
tapybos subtilybėmis, negalvojant apie dokumentinį tikslumą. V.Binkio drobėse neišvysime
realybėje egzistuojančių peizažų, menininkas
pasitelkęs keletą elementų mintyse pagimdo naują
vaizdą, kurį įkurdina drobėje. Menininko sukonstruotuose
peizažuose akcentuojama formali kūrinio pusė, kuri ir siunčia
esminę žinutę, o lengvai identifikuojami objektai dažnai tampa
simboliais, suteikiančiais tikslumo interpretacijai. Darbuose
emocinį krūvį skleidžia kontrastinga spalvų ir formų
dermė: aštrių linijų griežtumas sušvelninamas ekspresyviais
potėpiais, o ramybės iliuzija sukuriama harmoningais teptuko
judesiais. V.Binkio drobėse atsiveria lietuvio akiai artimi vaizdai –
tapytojas įamžina Trakų, Lentvario ar Mingės
motyvus. Peizažuose išnyra baltos laivų burės, jaukios medinės
valtys, išdidžiai stovintys šimtamečiai medžiai ar istoriją
bylojantys mūrai. Gimtosios žemės vaizdiniai drobėse dažnai
įgauna jiems nebūdingų ir kartais netikėtų
spalvinių niuansų. Todėl tradiciniai motyvai atsiskleidžia su
nauja energija, nes menininko naudojamas koloritas išspinduliuoja
plačią emocijų skalę. Parodoje pristatomi keli natiurmortai
organiškai įsilieja į bendrą ekspoziciją. Drobėse
užfiksuotos daiktų kompozicijos kartais primena mistiškus peizažus, o ne
apie buitį bylojančius atributus. Greičiausiai tokį
žanrų suartėjimą inspiravo V.Binkio pozicija: apsiriboti
turiniu, tačiau visiškai išlaisvinti technines galimybes. Todėl,
pasak menininko, toks mėgavimasis tikrąja tapyba – tiesiog
džiaugsmas, kuriuo galima drąsiai dalintis... Menotyrininkė
Karolina Tomkevičiūtė |
