M.Meškėlos paroda

Ieškau dialogo su užmirštais objektais: apleistais sandėliais, automobilių sąvartynais, medžioklės, gaisrinės bokštais, avarinės būklės daugiabučiais, troleibusų parkais. Iš pirmo žvilgsnio keistais, vienišais, neišsiskiriančiais, bet prabylančiais savo nepaprastumu. Tai netikėti susitikimai su jais pakelėse, laukuose, kryžkelėse, saugomose aikštelėse, gatvių šurmulyje. Tapydamas tuos vienišius, suteikiu jiems gyvybės, prikeliu iš užmaršties. Kiekvienas tapybos darbas yra nuotykis su sava istorija.

Eilinė darbo diena. Vairuoju vingiuotais šunkeliais. Galvoje kasdienės mintys sukasi: kaip nepravažiuot, suspėt, kiek dar visko šiandien padaryt. Tolumoje pamatau suverstą dėmių krūvą. Privažiuoju. Automobilių laužynas. Toks gyvas! Paprašau įleisti. Neįleidžia. Paaiškinu. Klausia - į ką čia žiūrėti!? Tai juk metalo krūva! Atidaro vartus.

Šalčininkų rajonas. Maršrutas - Dieveniškių seniūnija. Dvarai, istoriniai kaimai, piliakalniai. Atvykstu į regioninį parką. Vaikštau kol kelias nesibaigia. Tada kur akys veda. Temsta, neramu, tolumoje keisti šūviai. Juk šalia pasienio ruožo braidžioju! Kelio ir toliau nerandu. Širdis šoka sirtakį. Netikėtai išnyra bokštas: senas, kaulėtas, permatomas. Net nesiruošia sugriūti. Lipu. Kaulai traška, krebžda, linguoja. Važiuoju namo ir vaizduotėje medžioklės bokštą eskizuoju.

Mano objektai stebi, kalba, miega. Tarsi gyvi padarai – senstantys, rūdijantys, bet spalvingi savaip, kažkuo panašūs į mus.

Mantas Meškėla