,,Pasakojimų“ parodų cikle – Rūtos Jusionytės tapybos paroda ,,Kas yra mano namai“
Rūta Jusionytė, Paryžiuje gyvenanti daugialypio talento menininkė, intensyviai kultivuoja beveik visas tradicines dailės rūšis – tapybą, skulptūrą, piešinį, estampą. Dėl polichromijos ir minkštų kontūrų terakotinė jos skulptūra atrodo tapybiška, bet tapyba neturi skulptūrai būdingo trečiojo matmens – koliažo, asambliažo, reljefo elementų. Čia grumiasi spalva ir piešinys. Linijos, regis, siekia įveikti ir užvaldyti visus kitus potėpius, sprunka nuo spalvų plotų, tiesia akiai naujus kelius, užgriebia naujas teritorijas, netikėtai išranda naujas konfigūracijas, siluetus ir pavidalus. Spalvų dėmės taip pat siekia emancipacijos, išsilaisvina iš kontūrų ir apibrėžimų, linijinių figūrų skaidrumui atkerta aklinumu, drobę nori paversti palimpsestu, dažus – moliu. Hibridinę raišką menininkė dažniausiai pasitelkia chimerų figūroms ir daugiarūšės draugijos siužetams. Tarp skulptūrų, piešinių ir paveikslų nuolat migruoja personažų būrys.
Chimeras ir daugybėje paveikslų matomą žmogaus ir gyvūno duetą Rūta pirmiausia išbandė skulptūroje. Blyškiaodė geltonplaukė moteris – pasakotoja, avatarė, savotiškas menininkės pirmavaizdis – ten lyg kūdikį ant kelių laiko žuvį, kiškį ar mažą drambliuką, joja ant lapės ar drakono, atsiduria Minotauro ar vyro su kiškio, dramblio, lokio galva glėbyje. Giminystės, bičiulystės, globos ir rūpesčio gestai tapyboje ir piešiniuose kartais perauga į aistrą. Ji įsiplieskia ne tik tarp vyro ir moters, bet ir tarp moters ir žvėriagalvių padarų. Žvėrių galvos ant vyrų pečių Rūtos kūriniuose nepanašios į kaukes, kurias panorėjus galima nusiimti. Net ir pavieniui šie padarai nebūna vieniši. Už jų nugarų – galinga protėvių minia. Žinomi nuo neolito laikų, būdingi Egipto, Kretos ir kitoms senovės kultūroms, modernizmo ir ypač siurrealizmo dailėje, literatūroje jie tampa prieštaringi, animistinį gyvūno suasmeninimą ir sudievinimą nustelbia žmogaus gyvūniškumas ar sužvėrėjimas.
Rūta dažnai tapo už vaišių stalo susėdusią spalvingą daugiarūšę kompaniją, sudarytą iš žmonių, gyvūnų ir pramanytų būtybių. Kitaip nei skulptūroje ir piešiniuose, paveikslų figūros rečiau įgyja išvarytųjų, ištremtųjų, pabėgėlių konotacijas. Nutapyti interjerai ir/ar peizažai tarsi suteikia veikėjams prieglobstį, tampa jų namais. Užstalės motyvą ankstesniuose Rūtos paveiksluose galima interpretuoti kaip kanibalistinę totemo puotą, kraujo giminių pobūvį, kur dalyvauja ir gyvūniškieji protėviai. Akivaizdus ir pabrėžtinis nežmogiškųjų veikėjų lygiateisiškumas, scenoje pasirodantis chimeros ir moters duetas puotos stalą ilgainiui paverčia derybų ir diskusijų stalu. Žiūrovams belieka tik įsivaizduoti, dėl ko nerimauja ir ginčijasi paveikslų veikėjai, bet aišku, kad tai – Žemės gyventojai. Paveikslai siūlo mąstyti apie išrandamas daugybines tapatybes, bendravimą su visais įmanomais kitais ir kitokiais, apie su dauginimusi nesusijusią, ne kraujo giminystę – ne tik tarp žmonių, bet taip pat tarp žmonių ir ne žmonių.
Rūta įvairiais būdais ardo priešpriešą tarp kultūros ir natūros, žmogaus ir gyvūno, vidaus ir išorės, interjero ir peižažo, vaizdo ir žodžio. Jos tapyboje skleidžiasi ne prarasto rojaus, o žemiečių gyvenimo netolimoje ateityje vizijos.
Dr. Erika Grigoravičienė
Rūta Jusionytė gimė 1978 m. Klaipėdoje. 1996 m. baigė dizaino specialybę Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete. 2000 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. Nuo 2001 m. gyvena ir kuria Paryžiuje. Menininkė aktyviai dalyvauja parodose nuo 2004 m. Išleido kūrybos albumą.
2015 m. pelnė prestižinę Prancūzijos dailiųjų menų akademijos ( Institut de France, Academies des Beaux-Art) premiją.
Jos kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje.
***
Paroda veiks iki 2022 liepos 12 d.
***
Parodų ciklo ,,Pasakojimai‘‘ globėjas europarlamentaras Petras Auštrevičius
,,Pasakojimų“ parodų cikle – Rūtos Jusionytės tapybos paroda ,,Kas yra mano namai“
Rūta Jusionytė, Paryžiuje gyvenanti daugialypio talento menininkė, intensyviai kultivuoja beveik visas tradicines dailės rūšis – tapybą, skulptūrą, piešinį, estampą. Dėl polichromijos ir minkštų kontūrų terakotinė jos skulptūra atrodo tapybiška, bet tapyba neturi skulptūrai būdingo trečiojo matmens – koliažo, asambliažo, reljefo elementų. Čia grumiasi spalva ir piešinys. Linijos, regis, siekia įveikti ir užvaldyti visus kitus potėpius, sprunka nuo spalvų plotų, tiesia akiai naujus kelius, užgriebia naujas teritorijas, netikėtai išranda naujas konfigūracijas, siluetus ir pavidalus. Spalvų dėmės taip pat siekia emancipacijos, išsilaisvina iš kontūrų ir apibrėžimų, linijinių figūrų skaidrumui atkerta aklinumu, drobę nori paversti palimpsestu, dažus – moliu. Hibridinę raišką menininkė dažniausiai pasitelkia chimerų figūroms ir daugiarūšės draugijos siužetams. Tarp skulptūrų, piešinių ir paveikslų nuolat migruoja personažų būrys.
Chimeras ir daugybėje paveikslų matomą žmogaus ir gyvūno duetą Rūta pirmiausia išbandė skulptūroje. Blyškiaodė geltonplaukė moteris – pasakotoja, avatarė, savotiškas menininkės pirmavaizdis – ten lyg kūdikį ant kelių laiko žuvį, kiškį ar mažą drambliuką, joja ant lapės ar drakono, atsiduria Minotauro ar vyro su kiškio, dramblio, lokio galva glėbyje. Giminystės, bičiulystės, globos ir rūpesčio gestai tapyboje ir piešiniuose kartais perauga į aistrą. Ji įsiplieskia ne tik tarp vyro ir moters, bet ir tarp moters ir žvėriagalvių padarų. Žvėrių galvos ant vyrų pečių Rūtos kūriniuose nepanašios į kaukes, kurias panorėjus galima nusiimti. Net ir pavieniui šie padarai nebūna vieniši. Už jų nugarų – galinga protėvių minia. Žinomi nuo neolito laikų, būdingi Egipto, Kretos ir kitoms senovės kultūroms, modernizmo ir ypač siurrealizmo dailėje, literatūroje jie tampa prieštaringi, animistinį gyvūno suasmeninimą ir sudievinimą nustelbia žmogaus gyvūniškumas ar sužvėrėjimas.
Rūta dažnai tapo už vaišių stalo susėdusią spalvingą daugiarūšę kompaniją, sudarytą iš žmonių, gyvūnų ir pramanytų būtybių. Kitaip nei skulptūroje ir piešiniuose, paveikslų figūros rečiau įgyja išvarytųjų, ištremtųjų, pabėgėlių konotacijas. Nutapyti interjerai ir/ar peizažai tarsi suteikia veikėjams prieglobstį, tampa jų namais. Užstalės motyvą ankstesniuose Rūtos paveiksluose galima interpretuoti kaip kanibalistinę totemo puotą, kraujo giminių pobūvį, kur dalyvauja ir gyvūniškieji protėviai. Akivaizdus ir pabrėžtinis nežmogiškųjų veikėjų lygiateisiškumas, scenoje pasirodantis chimeros ir moters duetas puotos stalą ilgainiui paverčia derybų ir diskusijų stalu. Žiūrovams belieka tik įsivaizduoti, dėl ko nerimauja ir ginčijasi paveikslų veikėjai, bet aišku, kad tai – Žemės gyventojai. Paveikslai siūlo mąstyti apie išrandamas daugybines tapatybes, bendravimą su visais įmanomais kitais ir kitokiais, apie su dauginimusi nesusijusią, ne kraujo giminystę – ne tik tarp žmonių, bet taip pat tarp žmonių ir ne žmonių.
Rūta įvairiais būdais ardo priešpriešą tarp kultūros ir natūros, žmogaus ir gyvūno, vidaus ir išorės, interjero ir peižažo, vaizdo ir žodžio. Jos tapyboje skleidžiasi ne prarasto rojaus, o žemiečių gyvenimo netolimoje ateityje vizijos.
Dr. Erika Grigoravičienė
Rūta Jusionytė gimė 1978 m. Klaipėdoje. 1996 m. baigė dizaino specialybę Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete. 2000 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. Nuo 2001 m. gyvena ir kuria Paryžiuje. Menininkė aktyviai dalyvauja parodose nuo 2004 m. Išleido kūrybos albumą.
2015 m. pelnė prestižinę Prancūzijos dailiųjų menų akademijos ( Institut de France, Academies des Beaux-Art) premiją.
Jos kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje.
***
Paroda veiks iki 2022 liepos 12 d.
***
Parodų ciklo ,,Pasakojimai‘‘ globėjas europarlamentaras Petras Auštrevičius