Jūratė Mitalienė
Rudens sonetai II 2018. Drb.,al. 35x50 |
Jūratė Mitalienė
Rudens sonetai III 2018. Drb.,al. 35x50 |
Jūratė Mitalienė
Rudens sonetai IV 2018. Drb.,al. 35x50 |
Jūratė Mitalienė
Purpurinis
2018. Drb.,al. 50x60
Purpurinis
2018. Drb.,al. 50x60
Jūratė Mitalienė
Tarp ežerų ir dabesynų 2018. Drb.ant kart., akril. 70x90 |
Jūratė Mitalienė
Rudens sonetai VI 2018. Drb.,al. 35x50 |
Jūratė Mitalienė
Prie vandenų 2018. Drb.,al. 60x70 |
Jūratė Mitalienė
Dega ugnys 2018. Drb.,al. 80x100 |
Jūratė Mitalienė
Rudens sonetai I 2018. Drb.,al. 105x75 |
Jūratė Mitalienė
Vaivorykštės belaukiant 2018. Drb.,al. 80x100 |
Romėnų augūnai (žyniai) pranašaudavo ateitį, stebėdami tam tikrą dangaus sritį, lot. Templum („stebėjimo erdvę“) paukščių skrydį ir bandė nuspėti. Analogiškai ant žemės buvo išskiriama tam tikra šventa vieta, žemės plotas, kuris buvo pašvęstas tik dievybei. Tas plotas taip pat buvo vadinamas templum.
Savąją templum aš atrandu būdama sodyboje vasarą ar rudenį prie miško ir ežero, į kurią galiu kartais pabėgti ir tiesiog BŪTI – stebėti naktimis kaip mėnulio pilnatis žaidžia su debesimis slėpynių, o rudenį vabzdžiai pasitinka savo trumpos egzistencijos LEMTĮ... Mes esame kaip tie vabzdžiai kontempliuojantys peizažą...
Viskas, kas egzistuoja ir vyksta gamtoje, atsispindi ir mūsų sielose transformuojantis, įgyjant naujas formas, struktūras. Spalviniai deriniai, jų tarpusavio sąveika Visatoje jau sukurti Dievo ir yra tobuli. Mums tereikia juos pamatyti ir fiksuoti sąmonėje arba atspindėti kūryboje. Priimdama Visatą, kaip žmogui nepažinią paslaptį, džiaugiuosi, kad galiu pro siaurą jos uždangos kraštelį pamatyti, pajusti begalinį jos grožį, amžiną kaitą ir virsmą. Esame tos kaitos dalis, neturime ar nežinome nei savo pradžios, nei pabaigos. Esame fragmentiški. Abstrakcija – taip pat fragmentiškas menas. Mano darbuose nėra literatūros – tik mažytis sąmonės ir gamtos mikrokosmoso sintezės fragmentas...
Savąją templum aš atrandu būdama sodyboje vasarą ar rudenį prie miško ir ežero, į kurią galiu kartais pabėgti ir tiesiog BŪTI – stebėti naktimis kaip mėnulio pilnatis žaidžia su debesimis slėpynių, o rudenį vabzdžiai pasitinka savo trumpos egzistencijos LEMTĮ... Mes esame kaip tie vabzdžiai kontempliuojantys peizažą...
Viskas, kas egzistuoja ir vyksta gamtoje, atsispindi ir mūsų sielose transformuojantis, įgyjant naujas formas, struktūras. Spalviniai deriniai, jų tarpusavio sąveika Visatoje jau sukurti Dievo ir yra tobuli. Mums tereikia juos pamatyti ir fiksuoti sąmonėje arba atspindėti kūryboje. Priimdama Visatą, kaip žmogui nepažinią paslaptį, džiaugiuosi, kad galiu pro siaurą jos uždangos kraštelį pamatyti, pajusti begalinį jos grožį, amžiną kaitą ir virsmą. Esame tos kaitos dalis, neturime ar nežinome nei savo pradžios, nei pabaigos. Esame fragmentiški. Abstrakcija – taip pat fragmentiškas menas. Mano darbuose nėra literatūros – tik mažytis sąmonės ir gamtos mikrokosmoso sintezės fragmentas...
Jūratė Mitalienė