STASYS KAVALIAUSKAS (1935-2003)
Pažadinta akvarelė
2016.03.04 - 2016.03.24
Vietocentrinės Stasio Kavaliausko pasaulėžiūros refleksijos
Dailininkas Stasys Kavaliauskas daugeliui panevėžiečių žinomas kaip puikus akvarelistas — romantiškų krašto gamtovaizdžių meistras, savo kūriniuose įamžinęs Panevėžio miestą ir jo apylinkes. Dailininkas, kuris ne tik pats nesiliovė mėgautis, rodos, niekuo neišsiskiriančiais gamtos vaizdais, savo pasikartojančiu paprastumu prilygstančiais rutiniškai kasdienybės monotonijai, bet, būdamas ištikimas pasirinktam žanrui, kaip parodė laikas, sugebėjo įtikinti ir kitus. Yra sukurta darbų pačiomis įvairiausiomis technikomis, tačiau neabejotinai vertingiausias kūrybinis palikimas — tai akvarelės.
Vaizdinių požiūriu Stasio Kavaliausko kūryba susideda iš labai ryškių segmentų: tai jau minėti Aukštaitijos gamtovaizdžiai, įvairūs urbanistiniai motyvai, savarankišku ikonografiniu simboliu tapęs Panevėžio viešbutis, kelionių įspūdžiai, portretai, gėlės, senovės lietuvių dievai ir deivės. Kiekviena šių temų savaip atskleidžia vis kitą S. Kavaliausko pasaulėjautos kertelę, stoišką užsispyrimą tradicinėmis meninėmis priemonėmis dokumentuoti savo aplinką. Kai kada jis, tarsi koks metraštininkas, stengėsi užfiksuoti visus svarbesnius vienos ar kitos vietovės simbolius: bažnytėles, vėjo malūnus, valčių prieplaukas, įdomesnes paežeres, svetur — kalnų perėjas ar miestelių architektūrą. Akivaizdu, kad savo krašto vaizdiniai simboliai buvo kažkas svarbiau, nei vien tik akiai patrauklūs objektai. Elementariausias beržynėlis, pamiškės sodyba ar rudenėjantys laukai įgauna kažkokios simbolinės vaizdinijos bruožų. Dėmesio centre - gamtos grožis ir jo inspiruota emocija. Kita vertus, tie gamtovaizdžiai išlieka natūralūs, tikroviški ir įtikinamai tikri, kaip, veikiausiai, ir paties dailininko išgyvenimai bei valingas apsisprendimas kartas nuo karto vis grįžti prie tų pačių kūrybos objektų, pasirenkant ir suvokiant juos kaip sau be galo artimus.
Stasį Kavaliauską visai pelnytai galima laikyti tikrų tikriausiu Panevėžio dailininku. Ir ne tik todėl, kad didžiąją savo gyvenimo dalį jame gyveno, ar net dvylika metų dirbo miesto vyr. dailininku, o pirmiausia dėl to, kad Panevėžys jam buvo tikras kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Šiuo požiūriu jis, kaip ir šio miesto dailės patriarchu pelnytai laikomas Kazimieras Naruševičius, savo kūryba betarpiškai buvo susisaistęs su šiuo miestu. Tiltai, gatvelės, skersgatviai, daugiaaukščių namų ir senų pakiužusių bakūžių kontrastai, miesto panoramos su grėsmingai toliuose rūkstančiais gamyklų kaminais — tai vis ryškiausiai akvarelėse „įsirėžę“ to paties miesto kasdienybės atspindžiai. O kur dar ypatingu emocinės gravitacijos centru dailininkui tapęs Panevėžio centre besistiebiantis viešbutis ir su meile bei pagarba vis įterpiami miesto bažnyčių siluetai!
Panašiai S. Kavaliauskas reflektuoja ir svečias šalis. Keliaudamas visada po ranka turėdavo bloknotėlį eskizams, į kurį suguldavo akį patraukę gamtovaizdžiai ar sutiktų žmonių portretai. Ši kūrybinio palikimo dalis daugumai menkai pažįstama arba nėra žinoma iš viso, nes šimtai tokių piešinių niekada taip ir nebuvo viešai parodyti. Piešiniai taupūs, kai kada grybštelėjant vos keliomis elegantiškomis linijomis, tačiau be galo išraiškingi.
Atskirai vertėtų paminėti ypatingai palankaus dėmesio ir populiarumo susilaukusį kūrinių ciklą pasakojantį apie senovės lietuvių dievus, deives ir mitologines būtybes. Darbai, paties autoriaus teigimu, kurti dvylika metų, siekiant sudominti tautiečius praeitimi, krašto istorija, ne kartą eksponuoti, išleisti atskiru leidiniu. Šia tema buvo puoselėjama ir daugiau sumanymų, tačiau, deja, nebesuspėta...
Kiekvienam menininkui su kūrybos laisve tam tikra prasme tenka ir atsakomybė savo darbu sukurti dalelę tos aplinkos kultūros, apibrėžiamos originaliu, savitu požiūriu į tam tikrus objektus, reiškinius, kas savo ruožtu išplėstų bei praturtintų iki tol atitinkamoje vartosenoje buvusią jų sampratą. Tačiau tai nėra duotybė, kaip kartais gali pasirodyti. Šiame nuolatiniame procese visada aktyviai dalyvauja tiek menininkas, tiek ir žiūrovas, tad, jei abi pusės yra nuoširdžios ir atviros, palankiai susiklosčius aplinkybėms gali taip nutikti, kad kūriniai ims ir atsivers žiūrovui visu savo žavesiu, ir galbūt, subtiliai rezonuodami atitinkamus išgyvenimus, sukurs ypatingą tarpusavio ryšį. Panašu, kad tokia situacija, apie kurią čia užsiminta, klostosi palankiai. Stasio Kavaliausko darbai, bėgant laikui, vis labiau ir labiau atsivers žiūrovui, leisdami geriau pažinti dailininko nuostatas, suvokiant jo kūrybą kaip labai savitą ir svarbią bendroje su Panevėžiu siejamoje dailės panoramoje.
Vaizdinių požiūriu Stasio Kavaliausko kūryba susideda iš labai ryškių segmentų: tai jau minėti Aukštaitijos gamtovaizdžiai, įvairūs urbanistiniai motyvai, savarankišku ikonografiniu simboliu tapęs Panevėžio viešbutis, kelionių įspūdžiai, portretai, gėlės, senovės lietuvių dievai ir deivės. Kiekviena šių temų savaip atskleidžia vis kitą S. Kavaliausko pasaulėjautos kertelę, stoišką užsispyrimą tradicinėmis meninėmis priemonėmis dokumentuoti savo aplinką. Kai kada jis, tarsi koks metraštininkas, stengėsi užfiksuoti visus svarbesnius vienos ar kitos vietovės simbolius: bažnytėles, vėjo malūnus, valčių prieplaukas, įdomesnes paežeres, svetur — kalnų perėjas ar miestelių architektūrą. Akivaizdu, kad savo krašto vaizdiniai simboliai buvo kažkas svarbiau, nei vien tik akiai patrauklūs objektai. Elementariausias beržynėlis, pamiškės sodyba ar rudenėjantys laukai įgauna kažkokios simbolinės vaizdinijos bruožų. Dėmesio centre - gamtos grožis ir jo inspiruota emocija. Kita vertus, tie gamtovaizdžiai išlieka natūralūs, tikroviški ir įtikinamai tikri, kaip, veikiausiai, ir paties dailininko išgyvenimai bei valingas apsisprendimas kartas nuo karto vis grįžti prie tų pačių kūrybos objektų, pasirenkant ir suvokiant juos kaip sau be galo artimus.
Stasį Kavaliauską visai pelnytai galima laikyti tikrų tikriausiu Panevėžio dailininku. Ir ne tik todėl, kad didžiąją savo gyvenimo dalį jame gyveno, ar net dvylika metų dirbo miesto vyr. dailininku, o pirmiausia dėl to, kad Panevėžys jam buvo tikras kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Šiuo požiūriu jis, kaip ir šio miesto dailės patriarchu pelnytai laikomas Kazimieras Naruševičius, savo kūryba betarpiškai buvo susisaistęs su šiuo miestu. Tiltai, gatvelės, skersgatviai, daugiaaukščių namų ir senų pakiužusių bakūžių kontrastai, miesto panoramos su grėsmingai toliuose rūkstančiais gamyklų kaminais — tai vis ryškiausiai akvarelėse „įsirėžę“ to paties miesto kasdienybės atspindžiai. O kur dar ypatingu emocinės gravitacijos centru dailininkui tapęs Panevėžio centre besistiebiantis viešbutis ir su meile bei pagarba vis įterpiami miesto bažnyčių siluetai!
Panašiai S. Kavaliauskas reflektuoja ir svečias šalis. Keliaudamas visada po ranka turėdavo bloknotėlį eskizams, į kurį suguldavo akį patraukę gamtovaizdžiai ar sutiktų žmonių portretai. Ši kūrybinio palikimo dalis daugumai menkai pažįstama arba nėra žinoma iš viso, nes šimtai tokių piešinių niekada taip ir nebuvo viešai parodyti. Piešiniai taupūs, kai kada grybštelėjant vos keliomis elegantiškomis linijomis, tačiau be galo išraiškingi.
Atskirai vertėtų paminėti ypatingai palankaus dėmesio ir populiarumo susilaukusį kūrinių ciklą pasakojantį apie senovės lietuvių dievus, deives ir mitologines būtybes. Darbai, paties autoriaus teigimu, kurti dvylika metų, siekiant sudominti tautiečius praeitimi, krašto istorija, ne kartą eksponuoti, išleisti atskiru leidiniu. Šia tema buvo puoselėjama ir daugiau sumanymų, tačiau, deja, nebesuspėta...
Kiekvienam menininkui su kūrybos laisve tam tikra prasme tenka ir atsakomybė savo darbu sukurti dalelę tos aplinkos kultūros, apibrėžiamos originaliu, savitu požiūriu į tam tikrus objektus, reiškinius, kas savo ruožtu išplėstų bei praturtintų iki tol atitinkamoje vartosenoje buvusią jų sampratą. Tačiau tai nėra duotybė, kaip kartais gali pasirodyti. Šiame nuolatiniame procese visada aktyviai dalyvauja tiek menininkas, tiek ir žiūrovas, tad, jei abi pusės yra nuoširdžios ir atviros, palankiai susiklosčius aplinkybėms gali taip nutikti, kad kūriniai ims ir atsivers žiūrovui visu savo žavesiu, ir galbūt, subtiliai rezonuodami atitinkamus išgyvenimus, sukurs ypatingą tarpusavio ryšį. Panašu, kad tokia situacija, apie kurią čia užsiminta, klostosi palankiai. Stasio Kavaliausko darbai, bėgant laikui, vis labiau ir labiau atsivers žiūrovui, leisdami geriau pažinti dailininko nuostatas, suvokiant jo kūrybą kaip labai savitą ir svarbią bendroje su Panevėžiu siejamoje dailės panoramoje.
Sigitas Laurinavičius
